Antanas Dapšys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Antanas Dapšys (g. 1945 m. liepos 21 d. Medinės vienkiemyje, Rozalimo apylinkė, Pakruojo rajonas[1]) – teisininkas, Lietuvos kriminologas, vienas iš Vaikų teisės apsaugos tarnybos kūrėjų, buvęs Teisės instituto direktorius, neetatinis valstybės konsultantas viešosios teisės ir nusikalstamumo prevencijos klausimais, Konsultacinės vaikų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento narys, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro valdybos pirmininkas.

Tėvas – Juozapas Dapšys (1910-1959 m.), Motina – Anelė Dapšienė (1912-1983). Broliai Ignas (1936-1979) ir Aleksas (1940-1966). Sesuo – Stasė (g. 1936 m.), pensininkė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1953-1964 m. baigė Rozalimo vidurinę mokyklą, 1966-1971 m.Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Vėliau kėlė kvalifikaciją įvairaus profilio teisės ir kriminologijos kursuose ir stažuotėse (Lietuvos ir užsienio mokslo centruose).

1971 m.-1975 m. Teisės ekspertizės mokslinio tyrimo instituto Nusikalstamumo priežasčių tyrimo, precencinių priemonių rengimo ir įstatymų tobulinimo skyriaus jaunesnysis mokslinis bendradarbis, nuo 1975 m. sektoriaus vedėjas, nuo 1990 m. iki 1992 m. Valstybinės teisinės informacijos departamento prie Teisingumo ministerijos Kriminologinių tyrimų skyriaus vedėjas, nuo 1992 iki 2002 m. Teisės instituto direktorius[2]. Nuo 2000 m. kovo mėn. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmosios sudėties, sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo, narys (delegavo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis)[3].

Nuo 2000 m. gruodžio 20 d. Komisijos teisėkūros modeliui parengti darbo grupės narys[4], nuo 2003 m. spalio 22 d. darbo grupės Nepilnamečių justicijos programos projektui parengti[5] narys, Konsultacinės šeimos ir vaiko tarybos prie Respublikos Prezidento pirmininkas.

Apie 90 mokslinių publikacijų teisės ir nusikalstamumo prevencijos klausimais autorius. Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro projekto bendraautoris ir konsultantas. Mokslo programos „Kriminalinė justicija ir nusikalstamumo prevencijos strategija" bendraautoris ir vienas iš vadovų; vadovavo mokslo taikomajai studijai (bei programai) „Nepilnamečių kriminalinės justicijos reforma Lietuvoje”, dalyvavo rengiant naujus Lietuvos Respublikos kodeksus, kitus įstatymus, kuriant organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos prevencijos strategiją[6] ir nacionalinio nusikalstamumo kontrolės Lietuvoje koncepciją. Skaitė pranešimus tarptautinėse ir nacionalinio lygio mokslinėse praktinėse konferencijose, seminaruose ir kt.[7]

Nuo 2000 m. spalio 24 d. Lietuvos teisės universiteto tarybos narys[8].

Vedęs. Žmona Kristina Nijolė Paleckaitė, Vilniaus apygardos teismo (VAT) teisėja.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbesnės publikacijos:

  • Nepilnamečių teisėtvarkos pažeidimų prevencija (1979)
  • Nepilnamečio asmenybė ir nusikalstamumas, monografija (bendraautoris, 1984)
  • Žmogaus teisės ir laisvės (bendraautoris, 1995)
  • Tarptautinis viktimologinis tyrimas Lietuvoje (bendraautoris, 1997).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]