Teisėkūra
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Teisėkūra (nuo teisė + kūryba) – veikla inicijuojant, rengiant bei priimant teisės normas, jas keičiant bei pripažįstant netekusiosiomis galios. Šiuolaikinėse Vakarų valstybėse labiausiai paplitęs teisėkūros rezultatas - norminis teisės aktas. Teisėkūros subjektai - įgaliotos institucijos, suvereni tauta, piliečiai - tiesiogiai (referendumas, plebiscitas) arba netiesiogiai (parlamentas) dalyvaujantys kuriant teisę. Angloamerikiečių teisėje teisės kūrėju tampa ir teismas, formuodamas teisės praktiką per savo sprendimus (žr. teismo precedentas).
Rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įstatymų leidyba – populiariausia ir labiausiai išplitusi teisėkūros rūšis šiuolaikinėse valstybėse (tiek demokratinėse, tiek ir autoritarinėse).
Negatyvioji teisėkūra – teisės normų pripažinimas netekusiomis galios (pvz., Konstitucinis Teismas gali normas pripažinti prieštaraujančiomis valstybės Pagrindiniam įstatymui - Konstitucijai).
Poįstatyminė teisėkūra – vykdomosios valdžios (tokių kaip Prezidentas, ministras) institucijų veikla priimant teisės normas.
Sutarčių teisėkūra – viešųjų institucijų veikla sudarant sutartis (jos gali būti tarptautinės ir kt.).
Proceso stadijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Teisėkūros proceso stadijos[1]:
- teisėkūros proceso planavimas;
- teisės akto projekto rengimas;
- teisės akto projekto derinimas ir vertinimas;
- teisės akto projekto priėmimas;
- teisės akto paskelbimas ir įsigaliojimas;
- teisės akto stebėsena.