Aleksandras Zdanavičius
| Aleksandras Zdanavičius lenk. Alesander Zdanowicz | |
|---|---|
.jpg)
| |
| Aleksandras Zdanavičius | |
| Gimė | 1805 m. kovo 10 d. Ihumeno valsčius, Minsko gubernija, Rusijos imperija |
| Mirė | 1868 m. gegužės 17 d. (63 metai) Vilnius, Rusijos imperija |
| Palaidotas (-a) | Bernardinų kapinės |
| Tėvas | Antanas Zdanavičius |
| Sutuoktinis (-ė) | Emilija Piaseckytė (1809-1893) |
| Vaikai | Henrikas Zdanavičius (1842-1858), Teresė Zdanavičiūtė (1842-1859), Mikalina Zdanavičiūtė Sventoržecka (1850-1879), Ignacijus Zdanavičius |
| Veikla | istorikas, filologas, pedagogas ir vadovėlių autorius |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
Aleksandras Zdanavičius (lenk. Aleksander Zdanowicz,blrs. Аляксандр Здановіч, 1805 m. Ihumeno valsčius, Minsko gubernija, Rusijos imperija – 1868 m. gegužės 17 d. Vilnius, Rusijos imperija) – istorikas, filologas, pedagogas ir vadovėlių autorius.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aleksandras Zdanavičius gimė 1805–1808 m. Bielkievičių užusienyje, Ihumeno valsčiuje, Minsko gubernijoje, bajoro Antano Zdanavičiaus šeimoje. Turėjo du brolius ir seserį.[2] Šešerius metus jis mokėsi bazilijonų vienuolyno Ladų mokykloje. Vėliau dvejus metus uždarbiavo namų mokytoju tam, kad surinkti lėšas tolesnėms studijoms. 1827 m. Zdanavičius įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti filologijos Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. 1831 m. baigęs universitetą pradėjo dirbti Vilniaus bajorų institute mokytoju. Nuo 1834 m. 15 metų jis buvo lotynų kalbos ir romėnų literatūros dėstytojas, vėliau – iki 1863 m. – istorijos mokytojas.[3][4][5]
Tuo pačiu metu jis vedė privačias pamokas, dėstė istoriją Vilniaus kunigų seminarijoje, taip pat mergaičių pensionuose. Nuo 1855 m. Zdanavičius dalyvavo Vilniaus archeologijos komisijos darbe.[6] Keletą metų jis dirbo žurnale „Kurier Wileński“ redakcijoje kaip Antonio Edvardo Odineco padėjėjas ir bendradarbiavo, rengiant (M. Orgelbrando) lenkų kalbos žodyną. Išleido prancūzų, lotynų, lenkų kalbų vadovėlių, žodynų, mokymo priemonių.[6]
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aleksandras Zdanavičius šv. Jonų bažnyčioje 1838 m. liepos 16 d. vedė Emiliją Sofiją Piaseckaitę, Kazimiero Piaseckio seserį.[4] Aleksandrui ir Sofijai Emilijai Zdanavičiams jau 1839 metais gimė pirmasis sūnelis Ignacijus, kuris, deja, mirė kūdikiu, ir buvo palaidotas Bernardinų kapinėse. 1841 m. sausio 1 d. Aleksandras ir Emilija Sofija Zdanavičiai susilaukė antrojo sūnaus, kurį taip pat pavadino Ignacijumi Kazimieru Antanu. Berniuko krikštatėviais tapo atvykęs iš Širvintų dvaro dėdė Kazimieras Piaseckis ir profesoriaus dailininko Kanuto Rusecko žmona Antanina.[4]1843 m. sausio 1 d. Bokšto gatvėje stovėjusiame Valicko name, kur tuo metu gyveno Zdanavičiai, jiems gimė dvyniai – Henrikas ir Teresė. 1850 m. rugsėjo 20 d. Bokšto gatvėje, Valicko name Zdanavičiams gimė jauniausioji duktė Mikalina. Zdanavičiai nusipirko ar pasistatė namą Polocko gatvėje ir persikėlė gyventi į jį. Pirmoji neganda, aplankiusi Zdanavičius, buvo jų gimnazisto, 15-mečio sūnaus Henriko mirtis 1858 m. birželio 21 d. nuo džiovos. Vaikinas buvo palaidotas Bernardinų kapinėse. Netrukus, po metų, t. y. 1859 m. rugsėjo 4 d. Anapilin iškeliavo ir jo sesuo dvynė Teresė nuo galvos vandenligės (vandenės). 1863 m. gruodžio 21 d. Vilniuje, Lukiškių turgaus aikštėje pakorė Zdanavičių sūnų Ignacijų kaip 1863 m. sukilimo dalyvį. Jo palaikai buvo užkasti Gedimino kalne.[4] Emilijai ir Aleksandrui Zdanavičiams liko vienintelė duktė Mikalina. Ji 1868 m. gegužės 17 d. Bernardinų bažnyčioje ištekėjo už bajoro Edmundo Sventoržeckio. Prabėgus vos dviem dienoms po vestuvių, t. y. 1868 m. gegužės 19 d. nuo insulto savo namuose mirė jos tėvas profesorius Aleksandras Zdanavičius. Jis buvo palaidotas Bernardinų kapinėse šalia vaikų.[4]
Vadovėliai ir mokymo priemonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Naujųjų valstybių chronologinės ir istorinės apybraižos nuo V amžiaus iki šių dienų, 1844.
- Glausta visuotinė istorija, t.1-3, 1845.
- Vidurinių amžių istorija, 1845.
- Naujųjų amžių istorija, 1846.
- Lenkijos istorijos apybraiža vaikams, 1857.
- Visuotinės istorijos apybraiža, t. 1-2, 1861.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ S.Koscialkowski.Aleksander Zdanowicz (1805–1868). Zarys biograficzny. Wilno 1918.
- ↑ dr Małgorzata Majewska.Aleksander Zdanowicz - polski historyk, filolog, pedagog, propagator nauczania historii mnemotechniczną metodą Antoniego Jaźwińskiego, autor podręczników. [1]
- ↑ Aleksandro Zdanavičiaus biografija. [2]
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Irma Randakevičienė. XIX amžiaus Vilniaus gyventojai. Piaseckiai ir Zdanavičiai, 2021. Skelbta „Voruta.lt" [3]
- ↑ Griškaitė R, Dzienniki Emilii z Beniowskich Wróblewskiej, „Pamiętnik Literacki” 2017, z. 1., s. 89–133.
- ↑ 6,0 6,1 Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810–2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6.