Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Bokšto gatvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bokšto gatvė
Bokšto gatvė

Bokšto gatvė – viena seniausių Vilniaus senamiesčio gatvių, jungianti Didžiosios ir Subačiaus gatves.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilnius nuo Bokšto kalno (J. Ozemblovskio paveikslas, 1850 m.)

Bokšto g. 2 valdoje buvo įrengtas vienas seniausių Vilniuje Niškovskio viešbutis, turėjęs originalų pastato fasadą. Šiame name buvo apsistojęs vienas 1863 m. sukilimo vadų Zigmantas Sierakauskas. Prieš karą 1905–1914 metais šiame name gyveno daktaras Jonas Basanavičius.[1][2]

Gailestingųjų seserų špitolė ir koplyčia (1834)

Bokšto ir Išganytojo gatvių kampe jau XVI a. stovėjo gotikiniai namai, kuriuos XVIII a. nupirko Juozapas Savičius, juos padovanojęs gailestingosioms seserims. Taip pat dalį pastatų ligoninei padovanojo Smolensko vyskupas Boguslavas Gosievskis, čia turėjęs nuosavybę. Bokšto g. 6 pastatuose veikusi Savičiaus vardo ligoninė, įsteigta 1743 metais. Ligoninę prižiūrėjo vienuolės – gailestingosios seserys, kurios ligoninės komplekso pastate turėjo savo špitolę. Į ligoninę buvo galima patekti iš Bokšto gatvės pusės pro barokinį portalą turėjusį įėjimą. Ligoninės pastatuose buvo įrengta Šv. Vincento ir Pauliaus koplyčia. Ligoninėje nuo 1803 m. su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentais dirbo ir profesorius Jozefas Frankas. 1831 m. ligoninėje atidarytos kai kurios universiteto klinikos. Po I pasaulinio karo komplekse įsikūrė ir iki 2003 m. veikė Odos ir venerinių ligų dispanseris, Venerologijos institutas.[3][2] Pagal Adomą Honorį Kirkorą prie ligonės stovėjo Šv. Elžbietos bažnytėlė. [4]

Bokšto g. 8 stovėjęs pastatas priklausė bajorui Podbipientai. Šiame name savo vaikystę praleido Juzefas Pilsudskis. Bokšto g. 10 pastatytas namas buvo vieno aukšto, 1808 m. jame pristatytas antras aukštas. Pastatas priklausė Romeriams. Pastate nuo XVIII a. veikė „Uoliojo lietuvio“ masonų ložė. Kieme buvo pastatyta dailininkų Kanuto Rusecko, Jono Zenkevičiaus ir Alfredo Romerio dirbtuvė, pavadinta „Romerių akademija“. Čia dirbo ir Kanuto Rusecko sūnus Boleslovas Ruseckas, taip pat Edvardas Matas Romeris. Name yra gyvenęs „Vilniaus albumo“ sudarytojas Jonas Kazimieras Vilčinskis. Nuo 1808 m. namą užstojo aklina mūro siena. [1][4]

Bokšto g. 12 stovėjęs pastatų kompleksas priklausė Pliateriams. Bokšto g. 14 stovėjo Bokšto ir Onos Šimaitės gatvių sankirtoje. Pradžioje stovėjo keli pastatai, vėliau jie buvo sujungti į vieną. Toliau ėjo mūro tvora, siekianti Subačiaus gatvę.[1][4]

Kitoje gatvės pusėje Bokšto ir Savičiaus gatvių kampe XVI a. stovėjo cerkvė, kuri sudegė 1655 m. gaisro metu. 1674 m. žemės sklypas atiduotas augustijonams, kurie pasistatė vienuolyną ir bažnyčią. Mediniai pastatai sudegė 1742 m. gaisro metu. 1768 m. augustijonai baigė statyti vieno bokšto mūrinę bažnyčią, pavadintą Švč. Mergelės Marijos Ramintojos vardu ir vėliau – vienuolyną. Bažnyčioje stovėjo 9 altoriai. Didžiajame altoriuje, kurį puošė 6 pilioriai, buvo švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas. Prie bažnyčios buvo sumūryta koplyčia, kurią fundavo bajorai Podbipientos. Vienuolynas uždarytas 1842 metais. 1853 m. Rusijos valdžia bažnyčią Ramintoją atidavė Šv. Andriejaus cerkvei. 1807 m. pastatą nupirko Vilniaus universitetas, kuriame įkūrė dvasinę seminariją, veikusią iki 1842 metų. Šioje seminarijoje dėstė Motiejus Valančius. Seminariją uždarius, pastate veikė pravoslavų dvasinė mokykla. 191 m. pastatas atiteko Vilniaus universitetui. [1][3][2][4]

Vilniaus gynybinės sienos bastėja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus gynybinės sienos bastėja.

Bokšto g. 20, XVII a. pirmoje pusėje pastatytas fortifikacinis statinys, sudarytas iš bokšto, požeminės patrankų patalpos ir juos jungiančio tunelio - Vilniaus gynybinės sienos bastėja. [5]

Dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gatvė prasideda ties Piatnickajos cerkve, kur baigiasi Pilies gatvė, sankryžoje su Latako gatve ir veda į pietus link Subačiaus gatvės, maždaug lygiagrečiai Didžiajai gatvei. [6]

Gatvės ilgis yra apie 700 metrų. Kelių eismas nuo Subačiaus gatvės iki Išganytojo gatvės yra vienpusis, miesto centro link. Gana siaura gatvės važiuojamoji dalis išsiskiria skirtingais dangos tipais: grindinio plokštėmis gatvės pradžioje ir grindiniu iš Savičiaus gatvės iki pabaigos. Namų numeracija prasideda nuo sankryžos su Didžiąja gatve ir Latako gatvėmis: dešinėje, vakarų pusėje, yra nelyginių numerių namai, kairėje, rytų pusėje, lyginių numerių namai. Šiuo metu gatvėje yra 25 namai. [6]

Gatvėje yra keletas dėmesio vertų pastatų, daugiausia dviejų ir trijų aukštų, istorinės, kultūrinės ir architektūrinės reikšmės, veikia kavinės ir viešbučiai. [6]

Bokšto g. 5 įsikūrusi Lietuvos dailės muziejaus administracija. Bokšto g. 20 yra Vilniaus gynybinės sienos bastėja, kurioje veikia muziejus. [7]

Už sankryžos su Onos Šimaitės gatve atsiveria plati miesto panorama į Užupį.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg
  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  2. 2,0 2,1 2,2 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  3. 3,0 3,1 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  5. Irena Jučienė. Vilniaus artilerijos bastionas. Vilnius: Mintis, 1990. ISBN 5-417-00311-5.
  6. 6,0 6,1 6,2 Bokšto gatvė Vilniaus kataloge. [1]
  7. Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veikiančio muziejaus interneto svetainė. [2] Archyvuota kopija 2020-02-12 iš Wayback Machine projekto.


Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.