Afrocentrizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Afrocentrizmas – rasistinė pasaulėžiūra ir pseudoistorinis judėjimas, teigiantis, kad juodoji rasė yra pranašesnė už kitas ir ypač – už baltąją.[reikalingas šaltinis]

Pasak Gerald Early (Encyclopaedia Britannica), Afrocentrizmas − kultūrinis ir politinis judėjimas, kurio pasekėjai, daugiausiai afroamerikiečiai, vertina save ir kitus juodaodžius sinkretiniais afrikiečiais ir tiki, kad jų pasaulėžiūra turi pozityviai atspindėti tradicines afrikiečių vertybes.[1]

Kitu apibrėžimu, Afrocentrizmas filosofijoje ir kitų tiriamųjų mokslų srityje − metodas, kuriuo siekiama nagrinėti iškylančius klausimus remiantis afrikiečių patirtimi.[2]

Plačiausiai paplitęs teiginys, kad dabartinių afroamerikiečių kilmė siekia senovės Egiptą, kadangi Egipte juodoji rasė buvo dominuojanti. Žinomos yra ir radikalesnės nuostatos: kad senovės graikai visus savo kultūros pasiekimus pavogė iš Egipto, kad Jėzus, Sokratas, Kleopatra ir kitos garsios asmenybės buvo juodaodžiai.

Tarp afrocentrizmo lyderių išsiskiria profesorius Molefi Kete AsanteTemple Universiteto, profesorius Leonardas DžefrisCity Universiteto Niujorke ir Martinas Bernalis, knygos Juodoji Atėnė autorius.

Kita svarbi afrocentrizmo knyga yra Džordžo G. M. Džeimso pseudoistorinis veikalas Pavogtas palikimas (1954).

Afrocentrizmas neturi jokio mokslinio pagrindo ir yra paremtas tik pseudomokslinėmis teorijomis bei metodais, kaip ir bet kuri kita rasistinė pasaulėžiūra.

Afrocentrizmas Senovės Egipto studijose[3][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Afrocentristinis požiūris į Nilo slėnio civilizacijas (Egipto ir Nubijos) iškilo kaip reakcija į įsigalėjusį požiūrį, kad svarbiausi socialiniai, intelektualiniai ir techniniai pasiekimai yra padaryti Europoje. Šio požiūrio šalininkai oponuoja minčiai, kad afrikiečiai (turimi omeny juodaodžiai) niekuomet nesukūrė didžios civilizacijos ir, bendrai, istorijos eigoje afrikiečių kultūrinės erdvės žmonės nebuvo pajėgūs dideliems laimėjimams, sulyginamiems su europiečių.

Vienas iš pagrindinių afrocentristų argumentų yra teiginys, kad Senovės Egipto civilizacija buvo afrikietiška ir senovės egiptiečiai šiuolaikiniu supratimu būtų įvardinti juodaodžiais. Šį požiūrį platino senegalietis Cheikh Anta Diop (1981) ir JAV gajanietis Ivan Van Sertima (1989) remdamiesi senovės egiptiečių vaizdavimu mene. Antropologai apie tai nėra vieningos nuomonės ir linkę išvengti atsakymo argumentuodami tuo, kad rasė yra socialinė, o ne biologinė kategorija.

Afrocentristai teigia, kad Senovės Egipto pavadinimas Kmt turėtų būti verčiamas „Juodųjų žmonių žemė“, o ne egiptologijoje priimtu „juodoji žemė“ vertimu. Šio požiūrio oponentai teigia, kad panašus egiptiečių išsireiškimas Dšrt reiškia „raudonoji žemė“ ir tikrai negali reikšti „raudonieji žmonės“. Ir, jei egiptiečiai būtų norėję užrašyti žodžius „juodųjų žmonių žemė“, jie juos būtų rašę hieroglifais Kmwyt arba Kmtyt, o tokių užrašų Senovės Egipte nerasta.

Senovės Egipto karalienė Amosė Nefertarė, pavaizduota juoda oda kapo sienoje

Afrocentristai teigia, kad Senovės Egipto civilizacija buvo kur kas labiau pažengusi nei egiptologai įprastai teigia. Tarp to pagrindimo yra teiginiai apie tai, kad egiptiečiai jau buvo išradę primityvų sklandytuvą, mokėjo akumuliuoti elektros energiją, žinojo Pi skaičių ir Pitagoro teoremą.

Vienas iš labiausiai diskutuotinų klausimų yra apie senovės egiptiečių įtaką senovės graikų civilizacijos raidai. Pasak afrocentristų, senovės graikai daugelį savo laimėjimų perėmė iš egiptiečių ir tokiu būdu europietiškos civilizacijos šaknys yra būtent afrikietiškoje egiptiečių civilizacijoje. Populiarus teiginys, kad Aristotelis esą savo išmintį „pavogė“ iš egiptiečių, ką pirmasis skelbė George James (Stolen Legacy, 1954). Jo argumentai sulaukė chronologinės sekos kritikos. Kiti autoriai graikų filosofijos ištakų bandė ieškoti religinėje egiptiečių literatūroje, buvo autorių, kurie teigė, kad Sokratas ir Kleopatra buvo egiptiečiai. Požiūrį apie egiptiečių didelį poveikį graikams rėmė Martin Bernal (1987−1991), kuris rėmėsi klasikiniais tekstais. Jo minčių kritiką surinko Mary Lefkowitz ir Guy Rodgers (1996).

Kitu afrocentristų teiginiu, senovės egiptiečiai paveikė visas likusias Afrikos kultūras. Šie teiginiai dažniausiai paremti XIX a. autorių darbais, kuriuose jie beveik visus rastus, kiek labiau išsiskiriančius monumentus Afrikoje priskirdavo senovės egiptiečių įtakai. Cheikh Anta Diop teigė, kad senovės egiptiečių kalba, religija turi daug sąsajų su volofų, iš ko esą seka, kad volofų kultūra kilusi iš egiptiečių. Egiptiečių įtaka praplečiama į Didžiosios Zimbabvės ir pietryčių Afrikos tvirtovių statytojų laikus (III−XV a.).

Daugelis afrocentristų tiki, kad tarp ne afrikietiškos kilmės egiptologų yra sudarytas sąmokslas siekant sumenkinti Senovės Egipto civilizacijos afrikietiškąjį charakterį ir, bendrai, afrocentristų argumentus. Pasak jų, esą Napoleono kareiviai nudaužė Didžiajam Sfinksui nosį, norėdami užmaskuoti veido afrikietiškus bruožus. Šis argumentas paneigiamas ankstesniu nei Napoleono invazija į Egiptą piešiniu ir XIV a. arabų liudijimu, kad nosį Sfinksui nudaužė islamo fanatikai. Esą kiti egiptiečių reljefai ir skulptūros buvo gadinami tuo pačių tikslu.

Afrocentristų požiūriai atkreipia egiptologų dėmesį į galimai rasistinius jų nusistatymus senovės egiptiečių atžvilgiu ar Senovės Egipto civilizacijos traktavimą atskirai nuo Afrikos žemyno (kas argumentuota Nilo slėnio geografine padėtimi). Kita vertus, afrocentristai nevertina, kad pagrindinis egiptologų žinių šaltinis yra egiptiečių ir klasikiniai graikų, Artimųjų Rytų tautų tekstai, Biblija. Studijas apsunkina tai, kad libiečiai ir nubiečiai, t. y. Afrikos tautos, su kuriomis egiptiečiai turėjo tiesioginius kontaktus, neturėjo savo rašto, atitinkamai, nustatyti sąsajas tarp jų yra sudėtinga ar visai neįmanoma. Vėlesnė Nubijos kultūra iškilo labiau kaip egiptietiškosios Naujosios Egipto karalystės kultūros imitacija. Egiptologų interesas nustatyti senovės egiptiečių sąsajas su kitomis afrikiečių kultūromis yra gana ribotas.

Tarp afrocentristinio požiūrio kritikos yra argumentas, kad pats afrocentrizmas yra vakarietiškos kultūros produktas. Pats afrocentristų požiūris galimai yra eurocentristinis ta prasme, kad jie patys iškelia Senovės Egipto kultūrą (kuri labai vertinama Europoje) virš kitų afrikietiškų kultūrų. Patys egiptiečiai save matė apsuptais trijų svetimšalių grupių: „azijiečių“, libiečių ir nubiečių, savęs jie neįvardindavo „afrikiečiais“ ir iš archeologinių radinių nematyti, kad save laikė artimesniais libiečiams ir nubiečiams nei „azijiečiams“.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Encyclopaedia Britannica, 2003 03 13
  2. A. Pablo Iannone. Dictionary of World Philosophy. Routledge, 2013, p. 25
  3. The Oxford Encyclopedia of Ancient Egypt. Tomas I. Red. Donald B. Redford. Oxford University Press, − 2001, p. 29−31