Accept

Biografija
Accept
Koncerto metu Kuopio 2022 m.
Kilmė	Zolingenas, Vokietija
Žanrai	heavy metal, power metal
Kūrinių kalbos	anglų kalba
Aktyvumo metai	1968–1989, 1992–1997, 2004–2005, 2009–dabar
Įrašų kompanija	Nuclear Blast, Epic/Sony, PolyGram
Svetainė	Acceptworldwide.com
Nariai
Mark Tornillo Wolf Hoffman Uwe Lulis Christopher Williams Martin Motnik Philip Shouse
Buvę nariai
Herman Frank Peter Baltes Stefan Schwarzmann Michael Wagener Udo Dirkschneider Jörg Fischer Frank Friedrich Stefan Kaufmann David Reece Jan Koemmet Jim Stacey Gerhard Wahl Rob Armitage Michael Cartellone Dieter Rubach

Accept – Vokietijos power metal grupė kilusi iš Zolingeno miesto, kuri savo veiklą pradėjo dar septintame dešimtmetyje. Stipriai įtakojo tokių metalo žanrų kaip speed metal ir power metal formavimąsi ir vystymąsi. Grupė iširo 1997 metais, buvo trumpam atsikūrusi 2004. 2009 m. vėl grįžo į sceną su nauju vokalistu Mark Tornillo. 2010 m. išleido albumą Blood of the Nations, kuris pasiekė aukščiausią poziciją grupės istorijoje Vokietijos albumų pardavimų pasiekimuose.^[1]

Istorija

Ankstyvieji metai (1971–1978)

Michael Wagener (gitara), vėliau tapęs garsiu prodiuseriu, ir Udo Dirkschneider (vokalas) dar 1968 m. buvo susibūrę į grupę „Band X“ ir periodiškai įvairiuose klubuose atlikinėdavo Rolling Stones ir Jimi Hendrix dainas. 1971 m. jie grupę pervadino į „Accept“. Pavadinimas buvo perimtas ir bliuzo grupės Chicken Sack albumo pavadinimo. Grupė toliau koncertavo klubuose, tačiau iki profesionalios muzikinės karjeros dar buvo toli. Sudėtis nuolat keitėsi ir net grupės nariai nebe prisimena, kas tiksliai pas juos grojo karjeros aušroje. Vienintelis pastovus narys nuo 1971 m. iki 1975 m. buvo Dirkschneider, o Wagener grupę paliko dar 1971 m.

Grupės sudėtis nusistovėjo tik 1975 m., ją sudarė Dirkschneider (vokalas), Wolf Hoffman (gitara), Gerhard Wahl (gitara), Diteris „Rubis“ Rubaksa (bosas) ir Frank Friedrich (būgnai). 1976 m. grupę paliko bosistas ir jo vietą užėmė Peter Baltes. Įdomu tai, kad Baltes pradžioje bosine gitara teko groti ne pagal pašaukimą, o dėka atsitiktinumo – grupėje, kurioje jis grojo, buvo trys gitaristai, tačiau nei vienas nenorėjo groti bosine gitara. Problemą išsprendė paprastai – Baltes ištraukė trumpą degtuką.

Ši grupės sudėtis, tapo pirmąja oficialia sudėtimi. Kontraktas dėl muzikos įrašu buvo pasirašytas po keturių savaičių, kai į grupę atėjo Peter Baltes. Dar 1975 m. grupė buvo atkreipusi į save dėmesį, kai laimėjusi jaunųjų talentų konkurse, gavo teisę įrašyti parodomąjį (angl. demo) įrašą, tačiau tuomet tuo viskas ir apsiribojo.

Kontraktą grupė pasirašė po pasirodymo roko festivalyje „Rock am Rhein“ Vokietijoje 1976 m. rudenį, kur grupė užėmė trečią vietą. Į grupę atkreipė dėmesį įrašų kompanijos „Metronome“ atstovai. Kontraktas pilnaformačiui studijiniui albumui buvo pasirašytas tik 1977 m. su „Metronome“ padaliniu „Brain“ po ilgų perklausų ir derybų.

Visus 1977 m. grupė koncertavo gastrolėse ir dirbti prie debiutinio albumo pradėjo tik 1978 m., o pats albumas pasirodė tik 1979 m. 1978 m. lapkritį įrašų kompanija norėdama pagarsinti „Accept“ išleido EP, kuriame buvo daina „Lady Lou“. Tuo metu grupę paliko Gerhard Wahl ir prisijungė Jörg Fischer.

Karjeros pradžia (1978–1981)

Pirmasis grupės albumas, pavadintas tiesiog Accept tapo gana populiarus Europoje. Be to, šį albumą išleido ir JAV, pradžioje bandomuoju nedideliu tiražu, vėliau gerokai didesniu. Muzika pirmajame albume dar nebuvo tokia, kokia vėliau tapo skiriamuoju grupės bruožu, tačiau jame jau buvo kai kas iš grupės skiriamųjų bruožų: originalus vokalas ir sunki intensyvi ritmika. Po pirmojo albumo pasirodymo pasitraukė būgnininkas, nusprendęs nesiekti muzikinės karjeros. Jo vietą užėmė Stefan Kaufmann, kuris kaip profesionalus būgnininkas dalyvavo debiutinio albumo įrašo kai kur pakeisdamas Friedrich. Dabar grupės sudėtis jau buvo taip vadinama „klasikinė“. 1979 m. grupė įrašė savo antrą studijinį albumą I’m a Rebel, kuris prekyboje pasirodė 1980 m. pavasarį. Albumas gana sėkmingai buvo parduodamas abiejose Atlanto pusėse. Jį leido skirtingos firmos, skirtingais viršeliais. Vienintelė ne grupės narių kurta daina „I’m a Rebel“, kuri buvo išleista atskiru EP, kuriai buvo nufilmuotas muzikinis klipas. Būtent ši daina garsino visą albumą ir ją parašė Alex Young, grupės AC/DC įkūrėjų brolių Young vyresnysis brolis. Grupės muzikinė karjera buvo jau beįsibėgėjanti, liko tik viena problema – tekstai. Nei vienas iš grupės narių nemokėjo puikiai anglų kalbos, todėl dainų tekstams reikėjo koregavimo, kurią pradžioje atlikdavo ir prodiuseris Dirk Stefens. Trečiasis grupės albumas, pavadinimu Breaker prekyboje pasirodė 1981 m. pavasarį. Šiuo albumu praktiškai galutinai susiformavo grupės muzikinis stilius. Šis albumas buvo platinamas visame pasaulyje, tik angliškai kalbančiose šalyse skirto albumo teko iš dainos „Son of a Bitch“ išmesti necenzūrinius žodžius. Grupės garso režisieriumi įrašinėjant albumą buvo jos buvęs narys Michael Wagener. Išleidus albumą grupė leidosi į koncertinį turne po Europą, vieną koncertą surengę Didžiojoje Britanijoje, o vėliau išvyko į turą kartu su Judas Priest kaip apšildanti grupė. Po šio turne grupė tapo garsi pasauliniu mastu ir jau niekas jos nebekvietė apšildyti kitų.

Karjeros viršūnė (1981–1987)

1982 metais įvyko keli svarbūs dalykai. Pirma, grupė pasirašė sutartį su prodiusere Gaby Houke, kuri perėmė visų kontraktų su muzikinėmis kompanijomis, muzikantams palikusi kūrybą. Antra, dėka jos buvo pakeistas grupės įvaizdis: Udo nusikirpo ir nuo to laiko scenoje pasirodydavo tik su kamufležine karine forma, kuri puikiai tiko tai muzikai, kurią atliko grupė. Trečia, buvo pasirašyta sutartis su „Breeze Music“. Ketvirta, Gaby buikiai mokėjo anglų kalbą ir aktyviai dalyvavo ruošiant dainų tekstus (būtent ji albumų viršeliuose pristatoma pseudonimu Deaffy). Penkta, nebe tos pačios Gaby indėlio, grupė scenoje grojo „Gibson Flying V“ gitaromis. Tuo metu grupę paliko Jörg Fischer. Grupė pakvietė jau anksčiau su jais grojusį muzikantą Jan Koemmet, kuris greičiausiai sugrojo kelias partijas naujame albume ir dalyvavo viename ar dviejuose koncertuose. Vėliau laikinai atskiriems pasirodymams buvo pakviestas Herman Frank. Tačiau lieka neaišku, kas atliko daugumą gitaros partijų naujame albume Restless and Wild pasirodęs 1982 m., tačiau nebuvęs toks populiarus kaip ankstesnis albumas, tačiau jo tikrai negalima pavadinti nesėkmingu. Grupę pakvietė koncertiniam turui po JAV, tačiau jie atsisakė, manydami nesą tam visai pasiruošę ir apsiribojo turne po Europą. Po to grupė pradėjo dirbti su stambesne kampanija CBS ir sukūrė naują, žinomiausią grupės logotipą. Taip pat išleido geriausiai parduodamą savo albumą Balls to the Wall. Nuo ankstesnių albumų nesiskyrė savo muzikos stiliumi, tačiau tekstai jau buvo visai kito lygio. Jei ankstesnių dainų tekstai apsiribodavo roko/meilės/sekso ir retkarčiais pasitaikančiais mistiniais motyvais, tai šiame albume Accept dainavo apie žmonijos priespaudą, gyvenimo prasmės paiešką ir seksualinių mažumų problemas. Daugelis grupės gerbėjų šį albumą laiko geriausiu jos karjeroje. Po albumo pasirodymo koncertavo Europoje, neaplenkdami ir Didžiosios Britanijos, o 1984 m. išvyko į JAV, kur koncertavo su KISS, Motley Crue, Ozzy Osbourne, Saxon ir kitomis grupėmis. 1984 m. rugpjūčio 18 d. koncertavo festivalyje Monsters of Rock, Doningtono parko trasoje. Spalį grupė grįžo į studiją. Į grupę grįžo Jörg Fischer. Tuo metu Wolf Hoffman, Peter Baltes ir Gaby nusprendė daugiau orientuotis į amerikietišką rinką ir palengvinti muzikos stilių.

1985 m. pasirodė šeštasis studijinis albumas Metal Heart. Garso režisieriui pavyko sušvelninti muziką išlaikant originalų vokalą ir muzikos stilių. Tačiau taikstymasis prie amerikietiškos rinkos atsiliepė dainų tekstams ir pačiai muzikai, ji skambėjo jau kiek kitaip nei ankstesniuose albumuose. Dainose buvo naudojami garsių kompozitorių (Bethoveno, Čaikovskio) kūrinių atkarpos atliktos gitara Wolf Hoffman. Albumas išpopuliarėjo JAV. Koncertiniai turai vyko JAV, Europoje ir Japonijoje. Po daugybės albumo leidimų skirtingose firmose, dainų rinkinio pasirodymo, video klipo filmavimo, grupė sudalyvavo dainininko Dio organizuotuose albumo Hear ’n Aid įrašyme, kurio už pardavimus surinktos lėšos skirtos badaujantiems Etiopojoje.

1986 m. pasirodė naujas albumas, jau septintas, Russian Roulette, persismelkęs antikarine tematika. Įrašinėdami šį albumą muzikantai grįžo pas Michael Wagener, nusprendę, kad ankstesnio albumo skambesys per daug „nulakuotas“. Tačiau visiškai grįžti prie Balls to the Wall] skambesio nepavyko: tai tikras heavy metal, tačiau jis buvo labiau komerciškas. Grupėje išsiskyrė nuomonės dėl muzikos stiliaus: Wolf Hoffman ir Peter Baltes norėjo ir toliau lygiuotis į JAV rinką, o Udo Dirkschneider, Stefan Kaufmann ir Jörg Fischer ilgėjosi aršaus greito garso. Tokia grupės sudėtimi Accept paskutinį kartą koncertavo 1986 m. spalio 1 d. Japonijoje. 1987 m. vasarą Dirkschneider paliko grupę ir įkūrė grupę U.D.O., prie kurios pirmojo albumo prisidėjo ir Accept muzikantai.

Karjeros pabaiga (1987–1989)

Po Udo pasitraukimo, likę muzikantai ėmė ieškoti naujo vokalisto, turinčio balsą, kurį galėtų priimti JAV klausytojai. Pradžioje buvo pakviestas Rob Armitage, bet po pusę metų jį pakeitė David Reece. Kartu su juo grupė dalyvavo keliuose koncertuose ir įrašė albumą Eat the Heat, kuris buvo komerciškai pakankamai sėkmingas, nors daugelis gerbėjų jį laiko prastu. Tuo metu grupę paliko Jörg Fischer ir atėjo Jim Stacey. Grupę ėmė skaldyti vidiniai prieštaravimai – vokalistas turėjo problemų su narkotikais ir alkoholiu, o būgnininkas su sveikata. 1989 m. Accept iširo. 1990 m. buvo išleistas dvigubas albumas Staying a Life, kuriame buvo 1985 m. koncerto Japonijoje įrašas.

Atsikūrimas (1993–1996 ir 2005)

Dešimto dešimtmečio pradžioje grupė vėl susibūrė – Kaufmann iniciatyva prisijungė Dirkschneider, Hoffman ir Baltes. Kaufmann tapo ir naujuoju prodiuseriu. Naujasis atsikūrusios grupės albumas Objection Overruled, kuriame skambėjo tipiška grupei muzika buvo šiltai sutiktas tiek Europoje, tiek JAV.

Nedelsiant grupė ėmėsi dar vieno albumo įrašų – Death Row pasirodė 1994 m. ir buvo sunkiausias muzikinio skambesio prasme grupės istorijoje ir, pasak Udo, pats blogiausias. Dešimtame dešimtmetyje klasikinė Accept muzika jau atrodė senstelėjusi ir jei pirmasis atsikūrusios grupės albumas buvo populiarus dėl paties atsikūrimo fakto, tai antrasis jau tiesiog nebe atitiko laikmečio. Seni grupės gerbėjai neįvertino albumo, nes jis skyrėsi savo stilistika nuo ankstesnių, o sunkesnės muzikos gerbėjų šis albumas tiesiog nesužavėjo. Pusę būgno partijų naujame albume atliko Stefan Schwarzmann, nes Kaufmann atsinaujino liga, trukdžiusi jam muzikuoti.

Grupei teko spręsti kokiu keliu toliau eiti, bet nieko konkretesnio nebuvo padaryta, o dar vienas albumas, Predator, buvo išleistas vien todėl, kad nenorėta karjeros užbaigti prastu albumu. Vienuoliktasis albumas išėjo visai neblogas, kiek atkartojantis geriausius grupės laikus. Būgnais jau grojo Michael Cartellone. Galiausiai muzikantai nusprendė užbaigti Accept istoriją ir 1996 m. birželį paskutinį kartą koncertavo Tokijuje.

Nuo 1997 iki 2005 metų grupės nariai dirbo ties savo projektais ir tik 2005 m. buvo trumpam susibūrę nedideliam koncertiniam turui. Jame dalyvavo Hoffmann, Baltes, Dirkschneider, Frank ir Schwarzmann.

Atsikūrimas 2009 m.

2009 m. pradžioje Hoffman ir Baltes nusprendė atkurti grupę. Vokalisto vietą užėmė buvęs grupės „TT Quick“ balsas Mark Tornillo. Tų pačių metų balandžio 26 d. įvyko pirmosios repeticijos studijoje „Branch“ (Niudžersyje, JAV). Naują grupę sudarė du senieji nariai Hoffman ir Baltes, kai kuriais periodais kartu grojęs Herman Frank, Stefan Schwarzmann sėdo prie būgnų bei vokalistas Tornillo. 2010 metų rudenį pasirodė ir naujas albumas – Blood of the Nations, kurį išleido Nuclear Blast. Tais pačiais metais grupė leidosi į koncertinį turne, kurį sudarė 11 koncertų.

2010 m. gegužės mėn. video klipas dainai „Teutonic Terror“ pakilo į 5-ą vietą „MySpace“ pasauliniame visų žanrų video klipų sąraše, taip pat tapo numeris vietas ir metalo populiariausių dainų sąraše tame pačiame „MySpace“. Vokietijoje naujas albumas „Blood of the Nations“ oficialiuose populiarumo sąrašuose debiutavo 4-oje vietoje. Tai didžiausias grupės pasiekimas per visą jos karjerą.

2012 m. balandį buvo išleistas tryliktas grupės studijinis albumas pavadinimu Staliningrad, kurį, kaip ir ankstesnį, prodiusavo Andy Sneap.

2014 m. liepos 18 d. pasirodė ir keturioliktasis albumas – Blind Rage. Tais pačiais metais grupė pirmą kartą koncertavo Australijoje.^[2]

Diskografija

Pagrindinis straipsnis – Accept diskografija.

Studijiniai albumai:

1979: Accept
1980: I’m a Rebel
1981: Breaker
1982: Restless and Wild
1983: Balls to the Wall
1985: Metal Heart
1986: Russian Roulette
1989: Eat the Heat
1993: Objection Overruled
1994: Death Row
1996: Predator
2010: Blood of the Nations
2012: Stalingrad
2014: Blind Rage
2017 The Rise of Chaos
2021 Too Mean to Die
2024 Humanoid

Nariai

Wolf Hoffman koncerto metu Minske 2011 m.

Mark Tornillo (viduryje) su gitaristu Wolf Hoffmann in Stockholm, 2010 05 20

(1975-1976)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Gerhard Wahl – guitar Dieter Rubach – bass Frank Friedrich – drums
(1976–1979)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Gerhard Wahl – guitar Peter Baltes – bass Frank Friedrich – drums
(1979–1982)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Jörg Fischer – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1982)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Jan Koemmet – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1982–1983)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Herman Frank – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1983–1987)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Jörg Fischer – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1987)	Michael White – vocals Wolf Hoffmann – guitar Jörg Fischer – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1987–1988)	Rob Armitage – vocals Wolf Hoffmann – guitar Jörg Fischer – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1988–1989)	David Reece – vocals Wolf Hoffmann – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1989)	David Reece – vocals Wolf Hoffmann – guitar Jim Stacey – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1989)	David Reece – vocals Wolf Hoffmann – guitar Jim Stacey – guitar Peter Baltes – bass Ken Mary – drums
(1989–1992)	SPLIT
(1992–1994)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Peter Baltes – bass Stefan Kaufmann – drums
(1995–1997)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Peter Baltes – bass Michael Cartellone – drums
(1997–2005)	SPLIT
(2004)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Herman Frank – guitar Peter Baltes – bass Francesco Jovino – drums
(2005)	Udo Dirkschneider – vocals Wolf Hoffmann – guitar Herman Frank – guitar Peter Baltes – bass Stefan Schwarzmann – drums
(2005–2009)	SPLIT
(2009–present)	Mark Tornillo – vocals Wolf Hoffmann – guitar Herman Frank – guitar Peter Baltes – bass Stefan Schwarzmann – drums

Laiko juosta

Išnašos

↑ BLABBERMOUTH.NET – ACCEPT’s 'Blood Of The Nations' Cracks German Top 5 |Roadrunnerrecords.com, tikrinta 2012 02 02^{[neveikianti nuoroda]}
↑ „ACCEPT To Release 'Blind Rage' In July; Cover Artwork Unveiled“. Blabbermouth.net. 2 April 2014. Nuoroda tikrinta 2 April 2014.

Nuorodos

[1] BLABBERMOUTH.NET – ACCEPT’s 'Blood Of The Nations' Cracks German Top 5 |Roadrunnerrecords.com, tikrinta 2012 02 02^{[neveikianti nuoroda]}

[2] „ACCEPT To Release 'Blind Rage' In July; Cover Artwork Unveiled“. Blabbermouth.net. 2 April 2014. Nuoroda tikrinta 2 April 2014.

[1]

[2]