AC/DC

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
AC/DC

„AC/DC“ koncerto metu, 2009 m. Iš kairės į dešinę: Brian Johnson, Malcolm Young, Phil Rudd, Angus Young, Cliff Williams
Biografija
KilmėSidnėjus, Australija
Žanrai
Aktyvumo metai1973–dabar
Įrašų kompanija
Susijusi veiklaMarcus Hook Roll Band
Svetainėacdc.com
Nariai
Angus Young
Phil Rudd
Cliff Williams
Brian Johnson
Stevie Young
Buvę nariai
Malcolm Young
Larry Van Kriedt
Dave Evans
Colin Burgess
Neil Smith
Ron Carpenter
Russell Coleman
Noel Taylor
Rob Bailey
Peter Clack
Bon Scott
Paul Matters
Mark Evans
Simon Wright
Chris Slade

AC/DC − Australijos sunkiojo roko grupė.

Grupę AC/DC 1973 metais Sidnėjuje įkūrė ritmo gitaristas Malcolm Young ir jo brolis, pagrindinis gitaristas Angus Young. Grupės visame pasaulyje parduotų albumų skaičius viršija 200 milijonų kopijų. Vien 1980 metų albumo Back in Black parduota visame pasaulyje virš 49 milijonų kopijų (vien JAV daugiau nei 21 milijonas), ir tai yra visų laikų antras pagal pardavimus albumas.[reikalingas šaltinis] Grupėje buvo du skirtingi pagrindiniai vokalistai ir fanai linkę dalinti AC/DC istoriją į dvi „Bono Scotto (1973–1980)“ ir „Briano Johnsono (1980-dabar)“ eras.

Nors grupė priskiriama prie sunkiojo roko ir sunkiojo metalo muzikos pionierių (jie yra ketvirti VH1 „100 didžiausių sunkiojo roko atlikėjų“ sąraše), jos nariai visada savo muziką vadino rokenrolu. AC/DC yra sėkmingiausia ir žinomiausia roko grupė, kilusi iš Australijos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimę Glazge, Škotijoje, broliai Angus, Malcolm’as ir George’as Youngai dar būdami vaikais su šeima persikėlė gyventi į Australiją. Pirmasis gitara pradėjo groti George’as ir tapo sėkmingiausios 7-ojo dešimtmečio Australijos grupės The Easybeats nariu. The Easybeats buvo pirmoji vietinė roko grupė, išleidusi tarptautinį hitą („Friday On My Mind“) 1966 m.). Greitai brolio pėdomis pasekė ir Malcolm’as bei Angus. Malcolm’as pirmiausiai grojo su Niukastlio grupe The Velvet Underground (nesumaišykite su Lou Reed'o grupe iš Niujorko The Velvet Underground).

Ankstyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1973 m. lapkritį Malcolm’as Young’as sukūrė AC/DC, kurioje jis grojo ritmine gitara, o jo brolis Angus’as pagrindine gitara. Jie susirado būgnininką Colin Burgess (buvusį The Masters Apprentices narį), bosistą Larry Van Kriedt, ir vokalistą Dave Evans. Iš pradžių jie norėjo dar turėti ir klavišininką, bet greitai atsisakė šios minties. Savo pirmąjį koncertą jie sugrojo Sidnėjaus klube Naujų metų išvakarėse, 1973 metais.

Ankstyva grupės sudėtis dažnai keitėsi. Colin Burgess buvo išmestas po to, kai scenoje prarado samonę (rašoma, kad dėl to, jog kažkas pripylė alkoholio į jo gėrimą), sekančiais metais į grupę buvo priimti ir išmesti dar keletas bosistų bei būgnininkų, kai kurie išbuvo vos keletą savaičių.

Kita labai svarbi naujovė buvo Angus’o Young’o mokyklinės uniformos (jau tapusios įžymia) devėjimas koncertuose; pirmoji Anguso uniforma buvo tikra jo vidurinės mokyklos Sidnėjuje uniforma. Šią mintį pasiūlė brolių Young'ų sesuo Margaret.

1974 m. rugsėjį, po praleisto koncerto, Dave Evans buvo pakeistas grupės vairuotoju, charizmatiškuoju dainininku Ronald Belford „Bon“ Scott, buvusiu The Spectators (1964-66), The Valentines (1966-70), Fraternity (1970-73) vokalistu. Tai buvo grupės sėkmės pradžia. Su Evansu jie įrašė vieną singlą, „Can I Sit Next To You“/„Rockin' In The Parlour“. „Can I Sit Next To You“ buvo vėliau įrašytas su Bon’u Scott’u pavadinimu „Can I Sit Next To You Girl“.

Ankstyvaisiais 1975 grupės sudėtis stabilizavosi – Scott’as, broliai Young’ai, Mark’as Evans’as (bosinė gitara) ir Phill’as Rudd’as (būgnai) – ir buvo išleistas (tik Australijoje) albumas High Voltage. Nuo 1974 iki 1978 metų, reguliarių pasirodymų nacionalinio transliuotojo TV pop muzikos šou Countdown dėka, AC/DC tapo viena iš populiariausių ir sėkmingiausių Australijos grupių, sukūrusi eilę hitinių albumų ir singlų, įskaitant ir jų nesenstantį roko himną „It’s a Long Way to the Top (If You Wanna Rock’n'Roll)“, įtrauktą į jų antrąjį albumą T.N.T., kuris ir šį kartą buvo išleistas tik Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Tarptautinis pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

AC/DC pasirašė tarptautinį kontraktą su Atlantic Records. Jie dirbo visoje Jungtinėje Karalystėje ir Europoje, norėdami įsitvirtinti. Beveik nuolatos koncertavo įgaudami neįkainojamos patirties, stadionuose apšildydami to meto žymiausias hardroko grupes, tokias kaip Alice Cooper, Black Sabbath, KISS, Cheap Trick, Nazareth, Foreigner, Thin Lizzy ir The Who.

Jų kitas albumas Dirty Deeds Done Dirt Cheap buvo išleistas 1976 metais. Šio albumo takelių sąrašas skirtingose vietovėse šiek tiek skyrėsi, ir albumas nepasiekė JAV iki 1981 metų (kai AC/DC buvo pačioje jų populiarumo viršūnėje). Po 1977-ųjų Let There Be Rock, Mark’as Evens’as buvo pakeistas Cliff’u Williams’u.

AC/DC Amerikoje pirmą kartą nuskambėjo Flinto, Mičiganas, AM 600 WTAC radijo stoties eteryje. Stoties vadybininkas ir legendinis populiarintojas „Peter C“ Cavanaugh, kuris taip pat Amerikai pristatė The Who, užsakė grupę sugroti Flint’o Kapitolijaus Teatre 1977-ųjų rudenį. Pirmieji grojo The MC 5, kurie trumpam vėl susibūrė ir sutiko groti koncerte. AC/DC koncertą pradėjo Liwe Wire, o užbaigė It’s a Long Way to The Top (If You Wanna Rock & Roll). Visas koncertas yra aprašytas Cavanaugh knygoje Vietinis DJ.

AC/DC atlaikė 1976-ųjų ir 1978-ųjų pankroko perversmus, iš dalies dėl to, kad Britų muzikinėje spaudoje jie buvo vadinami kaip pankroko grupė, etiketė, kurios jie nepakenčia iki dabar. Jungtinėje Karalystėje atsirado jų gerbėjų kultas, dėl jų įspūdingų pasirodymų ir įžeidžiančio maivymosi; Angus Young’as greitai tapo visiems žinomu dėl užpakalio rodymo publikai ir grupei buvo uždrausta groti kelete britų scenų. Manoma, kad jų turtingas hardroko skambesys ir Scott’o provokuojanti ir gašli asmenybė turėjo nemažą įtaką The Sex Pistols vokalistui Johnny Rotten.

Highway to Hell[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo jų 1979 metų šeštasis albumas, Highway to Hell, prodiusuotas Mutt’o Lange’o, iškėlęs juos į hardroko viršūnę; šio albumo titulinis takelis vis dar tebėra radijo stočių eteryje, ir vis dar labai populiarus JAV. Šis albumas buvo pirmasis albumas, prodiusuotas ne Harry’io Vanda’os ir George’o Young’o, ir paskutinis, kuriame skamba Bon’o Scott’o vokalas.

Bon’o Scott’o mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bon’as Scott’as mirė 1980 vasario 19 d. Jis apalpo po ilgo šėlimo vakarėlyje, ir buvo paliktas pažįstamo Alistair Kinnear automobilyje. Kitą dieną Kinnear rado Bon'ą be samonės ir tuojau pat nuskubėjo į ligoninę, tačiau atvykus Bon’as buvo paskelbtas mirusiu. Oficiali mirties priežastis buvo nustatyta kaip „Stiprus apsinuodijimas alkoholiu“, tačiau žmonės teigia, kad jis užspringo vėmalais. Oficialioje istorijoje yra daug neatitikimų, kas paskutiniaisiais metais privedė prie įvairių konspiracinių teorijų, daugumoje minint heroino perdozavimą. Tačiau, reikia pastebėti, kad Bon’as buvo astmatikas ir tą rytą temperatūra buvo žemiau nulio.

Grupės nariai ketino išsiskirstyti, tačiau nusprendė, kad Bon’as būtų norėjęs, kad AC/DC tęstųsi. Neilgai trukus, grupė išbandė įvairius kandidatus. Tarp jų buvo Marc Storace iš Krokus (nes jo balsas skambėjo labai panašiai į Bon’o Scott’o), Terry Slesser ir Brian Johnson. Johnson’as bandė vėl suburti Geordie, tačiau nuėjo į peržiūrą ir sudainavo dvi dainas: „Whole Lotta Rosie“ (Let There Be Rock) ir „Nutbush City Limits“ (Ike ir Tina Turner). Po kelių dienų grupė pranešė Johnson’ui, kad jis naujasis AC/DC vokalistas.

Brian'o Johnson'o apkurtimas ir pasitraukimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2016 kovo 7 d. grupė pranešė, kad paskutinius 10 pasirodymų "Rock Or Bust" turo bus pakeista data, kadangi Johnson'o gydytojai liepė jam nustoti groti iš karto, nes jo klausos praradimas pagreitėjo ir jis rizikavo visiškai prarasti klausą, jeigu jis ir toliau gros. Dešimt atšauktų datų bus atliktos "greičiausiai su svečiu atlikėju" vėliau metuose, paliekant Johnson'o gastroliavimo ateitį su grupe neaiškia. Johnson'as vėliau pareiškė "The Howard Stern Show" radijo laidoje, kad jo apkurtimas atsirado ne nuo muzikos grojimo su grupe 37 metus, bet greičiau jo meilei automobilių lenktynėms ir jam pamirštant įsidėti ausų kištukus, kai vienose lenktynėse jam plyšo kairės ausies būgnelis.

Grupės nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartiniai nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Angus Young – solinė gitara, pritariamasis vokalas (1973–dabar)
  • Phil Rudd – būgnai (1975–1983, 1994–2015, 2018–dabar)
  • Cliff Williams – bosinė gitara, pritariamasis vokalas (1977–2016, 2018–dabar)
  • Brian Johnson – vokalas (1980–2016, 2018–dabar)
  • Stevie Young – ritminė gitara, pritariamasis vokalas (2014–dabar; 1988 m. koncertinės grupės narys)

Koncertinės grupės nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • George Young – bosinė gitara, ritminė gitara, būgnai, pritariamasis vokalas (1974–1975; mirė 2017 m.)
  • Denis Loughlin – vokalas (1974; mirė 2019 m.)
  • Bruce Howe – bosinė gitara (1975)
  • Paul Greg – bosinė gitara (1991)
  • Axl Rose – vokalas (2016)
  • Matt Laug – būgnai (2023–dabar)

Buvę nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Malcolm Young – ritminė gitara, pritariamasis vokalas (1973–2014; mirė 2017 m.)
  • Larry Van Kriedt – bosinė gitara (1973–1974, 1975)
  • Dave Evans – vokalas (1973–1974)
  • Colin Burgess – būgnai (1973–1974; mirė 2023 m.)
  • Neil Smith – bosinė gitara (1974; mirė 2013 m.)
  • Ron Carpenter – būgnai (1974)
  • Russell Coleman – būgnai (1974)
  • Noel Taylor – būgnai (1974)
  • Rob Bailey – bosinė gitara (1974–1975)
  • Peter Clack – būgnai (1974–1975)
  • Bon Scott – vokalas (1974–1980; mirė 1980 m.)
  • Paul Matters – bosinė gitara (1975; mirė 2020 m.)
  • Mark Evans – bosinė gitara (1975–1977)
  • Simon Wright – būgnai (1983–1989)
  • Chris Slade – būgnai (1989–1994, 2015–2016)

Diskografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – AC/DC diskografija.

Studijiniai albumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koncertiniai albumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Filmo garso takelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Videografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]