280 mm mortyra Br-5

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Mortyra „Br-5“ Sankt Peterburgo artilerijos muziejuje

280 mm mortyra Br-5 – didelės galios tarybinė 280 mm mortyra, naudota Antrajame pasauliniame kare. Ši artilerijos sistema buvo didžiausio kalibro tarybinis artilerinis ginklas gamintas serijiniu būdu. Mortyra išsiskyrė originalia komponuote – vikšriniu lafetu. Nežiūrint į mažą šių ginklų pagaminimo kiekį ir trūkumus, mortyra buvo naudojama Didžiajame Tėvynės kare, po kurio buvo modernizuota ir dar ilgą laiką naudota Tarybų armijos karinėse pajėgose.

Kūrimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

280 mm „Šnaiderio“ mortyros vamzdis su atošliaužos įtaisu Varšuvos IX forte

Tarybinė didelės galios artilerija iš Rusijos imperijos kariuomenės paveldėjo dvi ypač galingas artilerijos sistemas – 1914/1915 m. 280 mm „Šnaiderio“ mortyrą (25 ginklus) ir 1915 m. 305 mm haubicą (31 ginklą). Ketvirto dešimtmečio viduryje šie ginklai paseno morališkai ir fiziškai, be to, jų kiekis buvo nepakankamas (1941 m., atsižvelgiant į mobilizacijos rezervą buvo būtina turėti ne mažiau kaip 66 vienetus 280 mm kalibro mortyrų).[1] Iškilo būtinybė kurti ir leisti į serijinę gamybą naujus, ypač galingus ginklus, tarp jų ir 280 mm mortyras. Naujųjų artilerijos sistemų kalibras buvo nustatytas atsižvelgiant į likusios amunicijos atsargas. Kadangi 1931 m. į ginkluotę buvo įtraukta 203 mm haubica „B-4“ (rus. Б-4), taip pat buvo vykdomas 152 mm ilgo nuotolio patrankos kūrimas, buvo nuspręsta kurti tripleksą – tris skirtingas artilerijos sistemas, panaudojant vieną lafetą. Tai labai palengvino ginklų gamybos procesą ir eksploataciją. 152 mm ilgo nuotolio patrankos ir 280 mm mortyros kūrime dalyvavo konkuruojančios „Bolševiko“ ir „Barikadų“ gamyklos.[2]

„Bolševiko“ gamyklos mortyros projekto kodas buvo „B-33“ (rus. Б-33), kuriam vadovavo inžinierius Krupčatnikovas. Mortyros vamzdis buvo pagamintas 1935 m., gamykliniams išbandymams išsiųsta 1936 m. vasario 1 d. Ginklo ypatumai slypėjo pritvirtintame vamzdyje, kuris susidėjo iš vamzdžio, gaubto ir drūtgalio, taip pat stūmoklinės spynos iš „Šnaiderio“ mortyros. Vamzdis buvo montuojamas ant haubicos „B-4“ lafeto, be balansavimo mechanizmo, todėl, pusiausvyra buvo išlyginta pridėjus papildomą svorį ant drūtgalio. Į bandymus poligone mortyra buvo išsiųsta 1936 m. balandžio 17 d. Po sėkmingų bandymų poligone, teigiamų išvadų bei trūkumų pašalinimo, mortyra nusiųsta kariniams išbandymams.[2]

„Barikadų“ gamykloje 280 mm mortyros projekto kodas buvo „Br-5“ (rus. Бр-5), kuriam vadovavo I. Ivanovas. 1936 m. gruodį mortyra praėjo gamyklinius išbandymus. Mortyros bandymai poligone prasidėjo 1937 m. balandį ir pagal komisijos išvadas bandymų neišlaikė. Tačiau būtent „Br-5“ modelis buvo paleistas į serijinę gamybą, be to, pirmasis leidimas gamybai buvo duotas 1937 m. gegužės mėn., nesibaigus išbandymams poligone. Priežastis dėl ko buvo pasirinktas projektas „Br-5“ vietoje „B-33“ – nežinoma, nors būtent pastaroji bandymuose parodė geresnius rezultatus, žymiai didesnį tikslumą ir greitašaudą, taip pat buvo ne tokia masyvi kaip pirmoji.[2]

Gamyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1937 m. gegužės mėn. „Barikadų“ gamykla gavo pirmąjį užsakymą aštuonioms „Br-5“ mortyroms. Vėliau, dėl netobulumo, užsakymų skaičius buvo sumažintas iki dviejų. Šios, dvi bandomosios mortyros į poligoną pateko 1939 m. birželį ir viena nuo kitos skyrėsi užtaisymo būdu. Atlikus bandymus buvo pasirinktas užtaisymo būdas naudotas „B-4“ haubicoje. Be šių bandomųjų mortyrų, 1939 m. buvo pagaminta dar 20 tokių ginklų, o 1940 m. pagamintos paskutinės 25 mortyros, kuriomis ir buvo baigta serijinė jų gamyba.[2]

Modernizacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nevykusi lafeto konstrukcija buvo pagrindinė priežastis kurti naują ratinį lafetą, panaikinant pagrindinį trūkumą – vikšrinę važiuoklę. 1938 m. pagrindinė artilerijos valdyba patvirtino taktinius ir techninius reikalavimus naujam ratiniam lafetui, kuris bus naudojamas dviejuose galinguose pabūkluose (152 mm patranka „Br-2“ (rus. Бр-2) ir 203 mm haubica „B-4“), o 1940 m. tą patį lafetą buvo siūloma pritaikyti ir „Br-5“ mortyrai. Lafetas buvo pavadintas „M-50“, bet jo kūrimas buvo sudėtingas dėl daugybės darbų Permės gamykloje. Karo pradžioje šie darbai buvo visiškai apriboti, o galiausiai visai nutraukti.[2]

1955 m. atlikta didelė mortyros „Br-5“ (kartu su kitais ginklais „B-4“ ir „Br-2“) modernizacija; joms sukurtas naujas ratinis lafetas (pagrindinis konstruktorius G. Sergejevas). Transportuojant ginklą, nebereikėjo jo išardyti, o greitis greitkelyje išaugo iki 35 km/h. Modernizuota mortyra buvo pavadinta „Br-5M“ (rus. Бр-5М).[2]

Tolimesni darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. Centriniame artilerijos projektavimo biure, vadovaujant V. Grabinui, buvo pradėti duplekso projektavimo darbai. Jį sudarė 180 mm patranka ir 210 mm haubica ant vieno lafeto. 1945 m. dupleksas virto tripleksu, pridedant 280 mm mortyrą. 1947 m. pasirodė ir 203 mm patranka-haubica. Projektas buvo baigtas 1953 m., o 1955 m. „Barikadų“ gamykla pagamino septynias 180 mm patrankas „S-23“ (rus. С-23), vieną 203 mm haubicą „S-33“ (rus. С-33) ir vieną 280 mm mortyrą „S-43“ (rus. С-43). Tuo sistemos darbai buvo baigti, o pagaminti ginklai išgabenti į Maskvos karinę apygardą. Aštuntajame dešimtmetyje „S-23“ gamyba buvo atgaivinta.[2]

1945–1955 m. 58-ame Centriniame mokslo tyrimų institute buvo vykdomas triplekso projektas ant savaeigio lafeto, ant kurio buvo sumontuota 210 mm patranka „S-110A“ (rus. С-110А), 280 mm patranka-haubica „S-111A“ (rus. С-111А) ir 305 mm haubica. Detali informacija apie šio projekto likimą – dingusi.[2]

Konstrukcijos aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vamzdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mortyros vamzdis sutvirtintas, dvigubu sluoksniu, susidedantis iš vamzdžio, gaubto ir drūtgalio. Vamzdį sudaro graižtva ir šovinio lizdas, vamzdžio pagrindas praplatintas vamzdžio subalansavimui. Graižtvinė dalis turi 88 tolygaus sukimosi griovelius. Griovelių plotis 6,97 mm, gylis – 3,4 mm. Šovinio lizdas susideda iš dviejų kūginių ir vienos cilindrinės dalies. Lizdo ilgis 521,4 mm, tūris – 18,159 dm³ (esant betonmušiui sviediniui). Gaubtas uždėtas ant vamzdžio, karštoje būsenoje, spyną veikiant iki 0,4 mm įtempimui, neleidžia vamzdžiui pasislinkti gaubto atžvilgiu. Drūtgalį sudaro kaltinio plieno cilindras, užsuktas ant gaubto galo. Šovinio lizdo konstrukcija yra beveik analogiška kaip haubicos „B-4“. Užraktas stūmoklinis, „Šnaiderio“ tipo, užrakinamas dviem taktais, pagal konstrukciją analogiškas kaip haubicos „B-4“, bet didesnis pagal matmenis.[3]

Atošliaužos įtaisas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atošliaužos įtaisas – hidropneumatinis. Atatrankos stabdžio ir atmušėjo cilindrai sumontuoti movose, pritvirtintose prie lopšio. Lopšys su kaiščiais sumontuotas viršutinio stovo kaištiniuose lizduose ir paslankiai sujungtas su pagrindinio veleno krumpliaračiu. Atatrankos stabdis – hidraulinis, talpinantis 41 l alyvos. Atmušėjas – hidropneumatinis, talpinantis 63 l alyvos, oro spaudimas – 40 atm. Atošliauža esant 0-30° vamzdžio pakėlimo kampui – ilga (1300–1410 mm), esant 30-42° kampui – kintama (850–1410 mm), esant 42-60° kampui – trumpa (850–880 mm). Atošliaužos įrenginiai, esant atatrankai, lieka stabilūs. Skirtingai nuo haubicos „B-4“ ir patrankos „Br-2“ lafetų, haubicos „Br-5“ lafeto atatrankos stabdis turi kintamo skerspjūvio spraustukus, kurie leido pakeisti skirtingų ginklų vamzdžius ant vieno ir to pačio lafeto, bet tik gamyklinėmis sąlygomis (būtinas atatrankos stabdžio keitimas).[3]

Lafetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lafetas vikšrinis, susidedantis iš viršutinio ir apatinio stovų ir važiuoklės. Viršutinio stovo konstrukcija sukniedyta, ant apatinio stovo atraminio paviršiaus besiremianti trimis riedmenimis, horizontalioje plokštumoje juda dėka besisukančio mechanizmo, pritvirtinto ant kovinės ašies. Apatinio stovo viršutinė dalis sutvirtinta su apvalaus skerspjūvio kovine ašimi, kurios galai judamai sujungti su vikšrine važiuokle. Apatiniame stove yra du noragai – pastovus tvirtam gruntui ir atlenkiamas minkštam gruntui. Apatinis „Br-5“ stovas, lyginant su ankstesniu haubicos „B-4“ stovu, papildomai sutvirtintas prikniedytomis šoninėmis detalėmis ir storesniu viršutiniu lakštu. Važiuoklė susideda iš vikšrinės pavaros, stabdžių sistemos ir gervės, skirtos haubicos pasukimui.[3]

Nustatymo mechanizmai ir taikymosi įtaisai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kėlimo ir sukimosi mechanizmai sektorinio tipo. Sumontuotas specialus mechanizmas užtaisymui, leidžiantis greitai nuleisti vamzdį į horizontalią padėtį. Taikymosi įtaisas susideda iš taikiklio, periskopinio taikymosi mechanizmo ir taikiklio pavaros su laikikliu.[3]

Užtaisymo įrenginys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užtaisymo įrenginys susideda iš krano su gerve, kokoro, užtaisymo kampo veleno fiksavimo mechanizmo, stelažo su brezentu ir užtaisų vežimėlio. Ginklo užtaisymas vyko taip: paduodami sviediniai dedami ant medinio tiltelio, ant kurio jie statomi vertikaliai. Tada pristumiamas vežimėlis ant kurio karys specialiu griebtuvu užkelia sviedinį. Pritvirtintas sviedinys vežimėliu gabenamas iki stelažo ir perkeliamas ant brezento. Stelažas tvirtinamas po kranu ant lafeto. Prie kokoro, nusileidusio į stelažo lizdą, tvirtinamas paruoštas sviedinys, gulintis ant stelažo. Mortyrai nustatomas užtaisymo kampas, o po to fiksuojamas užtaisymo kampo veleno mechanizmas. Kokoras, pakabintas ant dviejų kablių, kybo virš ginklo vamzdžio spynos. Nuleidus sviedinį trosai šiek tiek atsipalaiduoja, taip atpalaiduodami kokoro griebtuvus, laikančius sviedinį. Į vamzdžio kanalą sviedinį įstato keturi kariai.[3]

Pirmagalys ir vežimėlis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgais atstumais transportuojamas ginklas yra išardomas (vamzdis atskirtas nuo lafeto). Trumpais atstumais (iki 5 km) transportuojamas pabūklas gali būti neišardytas. Esant nuleistam vamzdžiui, greitis neviršyja 5-8 km/h. Mechaniniam transportavimui ginklas turėjo 1300 kg svorio pirmagalį su specialiu įrenginiu. Išardyto ginklo vamzdis buvo vežamas ratiniu vežimėliu „Br-10“ (rus. Бр-10) (vežimėlio masė su vamzdžiu 11 300 kg, be vamzdžio 5400 kg), greičiu iki 25 km/h. Pabūklo pavertimas iš kovinės padėties į transportinę, išardant ginklą, truko nuo 45 min. iki 2 val., priklausomai nuo metų laiko ir grunto tipo. Ginklas buvo traukiamas vikšrinio vilkiko „Vorošilovec“, vamzdžio vežimėlis – silpnesniu vikšriniu vilkiku „Komintern“.[3]

Organizacinė struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mortyros „Br-5“ pateko į atskirus, ypatingos galios haubicų artilerijos divizionus, kuriuose buvo po šešias mortyras. Kiekvieną divizioną sudarė trys baterijos po dvi mortyras kiekvienoje. Iš viso 1941–1945 m. buvo 8 tokie divizionai su „Br-5“ ir „Šnaiderio“ mortyromis.

Naudojimas ir kovinis pritaikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mortyros „Br-5“ buvo skirtos[3]:

Mortyros „Br-5“ buvo naudojamos Žiemos kare, kuriame keturios tokios mortyros nuo 1939 m. lapkričio buvo 40-ojo didelės galios atskirojo artilerijos diviziono sudėtyje. Mortyros buvo naudojamos Manerheimo linijos prasiveržime, kuriame sunaikino suomių dotus. Iš viso šiame kare mortyros „Br-5“ paleido 414 sviedinius.[2]

Apie „Br-5“ panaudojimą Didžiojo Tėvynės karo metu, informacijos nedaug. Žinoma, kad šio tipo ginklai 1945 m. kovą buvo naudojami 32-ojo didelės galios atskirojo artilerijos diviziono sudėtyje, šturmuojant Neištadtą (dalis Kostšyno),[4] o taip pat Kionigsbergą. 1-ojo Baltarusijos fronto artilerijos štabo viršininko G. Nadisevo atsiminimuose užsimenama apie 280 mm haubicų naudojimą šturmuojant Poznanę, bet tikriausiai turėta galvoje „Br-5“. Pagal karo istoriko A. Isajevo informaciją, 1942 ir 1943 m. 280 mm mortyrų sviedinių sąnaudos nebuvo fiksuojamos,[5][6] 1944 m. buvo sunaudoti 3322 sviediniai, 1945 m. – 7363 sviediniai.[7] Prieš prasidedant karui buvo pagaminta 7000 sviedinių, skirtų 280 mm mortyroms (arba 97 vienam ginklui), bet tai buvo nepakankamas kiekis.[8] Iki 1941 m. buvo prarastos devynios 280 mm mortyros.[9]

Šeštajame dešimtmetyje mortyros „Br-5“ buvo modernizuotos ir ginkluotėje buvo ne trumpiau nei iki aštuntojo dešimtmečio.

Šaudmenys ir balistika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mortyra „Br-5“ buvo užtaisoma maišiniais užtaisais. Užtaiso kiekis individualus kiekvienam naudojamam sviediniui. Sviediniui „G-675“ (rus. Г-675) buvo naudojamas pilnas kintamasis užtaisas „Z-675B“ (rus. З-675Б) (5 užtaisai) ir mažasis kintamasis užtaisas „Z-675BU“ (rus. З-675БУ) (6 užtaisai), sviediniui „F-674K“ (rus. Ф-674К) – pilnas kintamasis užtaisas „Z-675“ (2 užtaisai) ir mažasis kintamasis užtaisas „Z-675U“ (rus. З-675У) (3 užtaisai), sviediniui „F-674“ – pilnas kintamasis užtaisas „Z-675A“ (3 užtaisai), sviediniui „F-674F“ – pilnas kintamasis užtaisas „Z-675F“ (4 užtaisai).[3] Sviedinius buvo galima rinktis iš trijų tipų fugasinių ir vieno betonmušio sviedinio. Tarybų laikais fugasiniai sviediniai nebuvo gaminami, todėl buvo naudojamos 280 mm „Šnaiderio“ mortyros sviedinių atsargos, kurios buvo pagamintos iki revoliucijos. Betonmušiai sviediniai buvo naudojami nuo 1942 m.[2]

Mortyra, šaudydama mažesniu nei 15° kampu yra nestabili, todėl šaudymas mažu kampu buvo leidžiamas tik išskirtiniais atvejais.

Šaudmenų nomenklatūra[2][3]
Tipas Sviedinio indeksas Sviedinio svoris, kg Sprogstamosios medžiagos svoris, kg Žiotinis greitis m/s Lentelinis nuotolis, m
Betonmušiai sviediniai
Betonmušis su KTD (rus. КТД) sprogdikliu Г-675 246 44,8 356 10 410
Fugasiniai sviediniai
Sena rusiška fugasinė plieninė granata, ilgis 3,25 kalibro su 5DT-2 (rus. 5ДТ-2) sprogdikliu Ф-674К 200,7 33,6 420 10 950
Sena rusiška fugasinė plieninė granata, ilgis 4,5 kalibro su 5DT-2 sprogdikliu Ф-674 286,7 58,7 290 7350
Sena prancūziška fugasinio tipo plieninė-ketinė granata, ilgis 4,5 kalibro su GVMZ (rus. ГВМЗ) Ф-674Ф 204 45 360 9350

Projekto vertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp tarybinių artilerijos sistemų „Br-5“ užima ypatingą vietą, nes tai didžiausio kalibro ginklas sukurtas ir serijiniu būdu gamintas TSRS. Dauguma ginklo privalumų ir trūkumų susiję su jo lafetu, būdingu visiem „didelės galios tripleksams“. Iš vienos pusės vikšrinis lafetas teoriškai turėjo užtikrinti galimybę pakankamai greitai pakeisti kovinę poziciją ir sutrumpinti laiką, reikalingą pereinant iš transportinės būsenos į kovinę, lyginant su pusiau stacionariais ginklais, tokiais kaip 280 mm „Šnaiderio“ mortyra. Iš kitos pusės, lafeto konstrukcija pasirodė nevykusi, nes sukomplektuotas ginklas buvo sunkiai pervelkamas pačiais galingiausiais vilkikais, esant blogam pravažumui (atlydys, plikledis) ši sistema faktiškai negalėjo pajudėti. Manevravimas ugnimi buvo stipriai apribotas horizontalios padėties kampu, kuris buvo viso labo 8°. Vamzdžio nustatymas mažesniu kampu trukdavo ne mažiau nei 25 min. Paskutiniais metais pakeistas lafetas leido atsikratyti daugelio problemų.[10]

Išlikę egzemplioriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ginklas „Br-5“ ant vikšrinio lafeto stovi Sankt Peterburgo Artilerijos ir karinės inžinerijos muziejaus ekspozicijoje.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Главное артиллерийское управление РККА. 203-мм гаубица обр. 1931 г. (Б-4), 280-мм мортира обр. 1939 г. (Бр-5), 152-мм пушка обр. 1935 г. (Бр-2). Руководство службы. – М.: Воениздат НКО, 1942.
  • Широкорад А. Б. Энциклопедия отечественной артиллерии. – Мн.: Харвест, 2000. – 1156 с. – ISBN 985-433-703-0.
  • Широкорад А. Б. Бог войны Третьего рейха. – М.: АСТ, 2002. – 576 с. – ISBN 5-17-015302-3.
  • Иванов А. Артиллерия СССР во Второй мировой войне. – СПб.: Нева, 2003. – 64 с. – ISBN 5-7654-2731-6.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Raudonosios armijos aprūpinimas ginklais Didžiojo Tėvynės karo metu
  2. 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 Широкорад А. Б. Энциклопедия отечественной артиллерии. Харвест, 2000. 1156 psl. Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "Широкорад" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Главное артиллерийское управление РККА. 203-мм гаубица обр. 1931 г. (Б-4), 280-мм мортира обр. 1939 г. (Бр-5), 152-мм пушка обр. 1935 г. (Бр-2). Руководство службы, М. Воениздат НКО, 1942
  4. Исаев А. В. Берлин 45-го. Сражение в логове зверя. – М.: Яуза, Эксмо, 2007. – 720 с.
  5. „Расход боеприпасов советской артиллерии в 1942 году. ЦАМО, Ф. 81, оп. 12075, д. 28“. Suarchyvuotas originalas 2011-01-27.  Nežinomas parametras |description= ignored (pagalba)
  6. „Расход боеприпасов советской артиллерии в 1943 году“. Suarchyvuotas originalas 2011-01-27.  Nežinomas parametras |description= ignored (pagalba)
  7. „Расход боеприпасов советской артиллерии в 1944—45 годах“. Suarchyvuotas originalas 2011-08-14.  Nežinomas parametras |description= ignored (pagalba)
  8. „Обеспеченность Красной армии вооружением и боеприпасами накануне Великой Отечественной войны“. Suarchyvuotas originalas 2011-01-27.  Nežinomas parametras |description= ignored (pagalba)
  9. „Потери вооружения и приборов в период 1941—42 гг. // Потери вооружения и боеприпасов“. Suarchyvuotas originalas 2011-01-27.  Nežinomas parametras |description= ignored (pagalba)
  10. Широкорад А. Б. Бог войны Третьего рейха. – М.: АСТ, 2003. – 576 с.


Commons-logo.svg

Vikiteka

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.