Lafetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Krupo gamybos 32 svarų patranka su lafetu fortui
Patranka sukiojamame šarvuotame kupole
140 mm karonada su standžiuoju lafetu

Lafetas (iš vok. Lafette) – artilerijos pabūklo dalis – stovas ir/ar važiuoklė, laikanti vamzdį, leidžianti jį nutaikyti keliant ir sukiojant, amortizuojanti atatranką šaudant, leidžianti pabūklą pervežti ar įtvirtinanti pozicijoje, jei pabūklas stacionarus.

Lafetas:

  • kreipimo mechanizmais suteikia vamzdžiui šaudymui (o kartais ir užtaisymui) reikalingus vertikalius ir horizontalius kampus;
  • atošliaužos įtaisais slopina šūvio atatrankos energiją ir perduoda likusią atatrankos energiją gruntui arba įrenginio pagrindui);
  • važiuokle įgalina vežti pabūklą.

Lafetų skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pabūklų lafetai būna:

  • judrieji – su ratine arba vikšrine važiuokle
  • pusiau stacionarūs – turi nejudamą pagrindą, įtvirtintą judančiame objekte (tanke, savaeigėje važiuoklėje, lėktuve, laive)
  • stacionarieji – turi nejudamą pagrindą, įtvirtintą krante (krantų apsaugos artilerija), doto ambrazūroje ir pan.

Pabūklo lafetai pagal vamzdžio įtvirtinimo tipą būna stangrieji ir standieji:

  • Standusis lafetas su vamzdžiu jungiamas standžiai, todėl vamzdį veikiančios jėgos tiesiogiai perduodamos lafetui.
  • Stangrusis lafetas su vamzdžiu jungiamas atatranką kompensuojančiais atošliaužos įtaisais, todėl šaunant lafetui tenka 30–40 kartų mažesnė apkrova.

Iki XIX a. pab. artilerijos pabūklų vamzdžiai buvo tvirtinami ant lafetų tik standžiai. Šaunančio pabūklo lafetas priimdavo šūvio atatrankos energiją, todėl pabūklas atriedėdavo atgal.

Lafeto sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinės pabūklo lafeto dalys: viršutinis ir apatinis stovai, kreipimo mechanizmai, lopšys, atrama, atošliaužos įtaisai, pusiausvyros mechanizmas.