1921 m. Lietuvos-Latvijos sienos sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1921 m. Lietuvos-Latvijos sienos sutartis
Data: 1921 m. kovo 30 d.
Vieta:
Rezultatas: nustatyta Latvijos–Lietuvos valstybinė siena
Teritoriniai pakitimai: Latvijai atiteko Aknysta ir Budbergio valsčius, Lietuvai – Palangos valsčius ir Rucavos valsčiaus dalis

Lietuvos–Latvijos sienos sutartis pasirašyta 1921 m. kovo 30 d. susitarimo aktu tarp Lietuvos ir Latvijos.[1] Nustatant sieną tarp naujai sukurtų valstybių, su tam tikromis išlygomis, laikytasi Kuršo ir Kauno gubernijų ribų.

Valstybių sienų ginčą išsprendė tarptautinė arbitražinė komisija, vadovaujama škotų diplomato Džeimso Jango Simpsono.[2] Pagal sutartį Lietuva gavo ŠventosiosPalangos pajūrio ruožą (183 km²; buvęs Palangos valsčius ir dalis buvusio Latvijos Rucavos valsčiaus) ir nedidelį pasienio ruožą ties Zarasais,[3] Latvija – dalį šiauriausių Lietuvos gyvenviečių (Bileikių kaimas,[4] Žagarės valsčiaus dalis su Ukriais,[5] 9 Žeimelio apylinkių kaimai,[6] Budbergis su apylinkėmis[7]), taip pat – ginčytinų teritorijų (Aknysta), iš viso 290 km². Latvijai teko didesnis plotas, nes pajūrio teritorija laikytina vertingesne nei žemyninė.[2] Mažeikiai liko Lietuvai, bet Lietuva negavo teritorijų Alūkštos apskrityje ir liko atskirta nuo Daugpilio ir Kalkūnų. Abi šalys atsisakė pretenzijų į kitus viena kitos plotus. Škotų diplomato Dž. J. Simpsono vardu pavadinta viena gatvė Palangoje.

Siena patvirtinta 1921 m. gegužės 14 d. „Konvencija nustatyti sienoms tarp Lietuvos ir Latvijos vietose ir sutvarkyti pasienio gyventojų teisėms ir sienos perkirstojo nejudinamo turto padėčiai“. 19291930 m. sausuma einanti siena buvo demarkuota.

Derybos ir teritorijų mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors Kuršo ir Kauno gubernijos didžiąja dalimi sutapo su etnografine lietuvių ir latvių riba, neišvengta ginčų.

1918 m. lapkričio 18 d. Latvija paskelbdama šalies nepriklausomybę, skirtingai nei Lietuva, nurodė valstybės sienas, kurios ėjo Kuršo gubernijos ribomis. 1819 m. caro Aleksandro I sprendimu Palangos valsčius buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir priskirtas Kuršo gubernijai. Toks sprendimas iš dalies buvo priimtas dėl Kuršo pirklių spaudimo carui, siekiant, kad būtų patogiau prekiauti su Vokietija per Klaipėdos kraštą. Todėl po nepriklausomybės paskelbimo Palangos kraštas buvo priskirtas Latvijai.

Abiejų šalių pretenzijos buvo dar didesnės: Augustino Voldemaro ir jo šalininkų nuomone, Lietuva galėjo pagrįstai pretenduoti į Liepoją ir Latgalą su Daugpilio miestu.[8] Būta ir tokių užmojų, kaip Jono Šliūpo vizija sudaryti bendrą baltiška kultūra pagrįstą Lietuvos ir Latvijos valstybę. Latviai taip pat netroško perduoti Lietuvai Palangos ir Šventosios, be to, siekė užvaldyti Mažeikius ir nenorėjo prileisti lietuvių prie Dauguvos upės.[9] Latvijos pozicijai iš dalies įtakos turėjo ir Lenkija, kuri tikėjosi ties Daugpiliu susijungti su Latvija ir per Latvijos valdomą Palangą prieiti prie Klaipėdos krašto. Savotiškai atsakydami į J. Šliūpo projektą, latviai 1921 m. pasiūlė projektą sujungti Latviją su Lietuva be Vilniaus krašto ir pavadinti Aistija su sostine Rygoje.[9]

1919 m. Latvija siūlė Lietuvai vakarinės sienos liniją palei Šventosios upę iki pat jūros. Tokiu būdu Šventosios miestelis ir Būtingė būtų priskirti Latvijai. Lietuva savo ruožtu siekė platesnio priėjimo prie Baltijos jūros, dėl to įvyko teritorijų mainai. Pagal sienos sutartį Lietuva gavo pajūrio teritoriją iki Būtingės kaimo: vakarinė siena didele dalimi palikta eiti palei Šventosios upę, bet prie Baltijos jūros atsiskiria nuo upės pagal nutartą liniją.

Sienos atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. birželio 29 d. „Sutartimi dėl valstybės sienos atstatymo tarp Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos“ siena atkurta.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. https://www.e-tar.lt/rs/legalact/TAR.CE1A35660D5A/format/ISO_PDF/
  2. 2,0 2,1 Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. XI tomas, 579 psl.
  3. A. Butkus, Palanga ir Šventoji – Kaip susigrąžintos istorinės Lietuvių žemės, Alkas.lt, 2021-05-15. Nuoroda tikrinta 2021-08-19.
  4. Ukrai: artimi ir nepažįstami, Vienybė, 2018-03-23. Nuoroda tikrinta 2021-08-19.
  5. Žymiausi įvykiai, datos, sukaktys, Joniškio rajono Jono Avyžiaus viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-08-19.
  6. „Žiemgalos“ muziejus organizuoja tarptautinį fotokonkursą „SIENAI-100“, Pakruojo rajono savivaldybė, 2021-03-25. Archyvuota 2021-08-19. Nuoroda tikrinta 2021-08-19.
  7. Lietuvos kariuomenės kūrimasis. Biržų apskrities žmonių parama, Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka. Nuoroda tikrinta 2021-08-20.
  8. 1919 m. sausio 23 d. Lietuvos Ministrų kabinetas, F. 923, apl. 1, b. 24, psl. 225–228.
  9. 9,0 9,1 Lietuvos sienos. Lietuva: Baltos lankos, 2009. psl. 113.