Pereiti prie turinio

Žvainių pilkapiai

Koordinatės: 56°03′01″š. pl. 21°33′30″r. ilg. / 56.050267°š. pl. 21.558308°r. ilg. / 56.050267; 21.558308
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žvainių pilkapiai

Pilkapyno vaizdas iš pietų pusės
Žvainių pilkapiai
Žvainių pilkapiai
Koordinatės
56°03′01″š. pl. 21°33′30″r. ilg. / 56.050267°š. pl. 21.558308°r. ilg. / 56.050267; 21.558308
Vieta Kretingos rajonas
Seniūnija Imbarės seniūnija
Aukštis 0,7 m
Plotas 0,7 ha
Naudotas VIIIVI a. pr. m. e.
Žvalgytas 1968, 1970, 1982, 1992 m.
Tirtas 1997, 1998 m.
Registro Nr. 13015

Žvainių pilkapynas (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus objekto kodas – 13015; senas registro kodas – A443P; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1529) – pilkapiai šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Žvainių kaime (Imbarės seniūnija), ties Salantų miesto riba, į pietus nuo Žvainių kapinyno, kairiajame Salanto krante.

Pilkapių vaizdas nuo Gaidžio koplyčios

Įrengtas Salanto slėnyje stūksančios Gaidžio kalnu vadinamos kalvos pietvakarinėje dalyje. Vizualiai sunkiai išsiskiria 3 pilkapiai. Didžiojo pilkapio skersmuo 10 m, aukštis – iki 70 cm. Greta jo esančio mažesnio pilkapio skersmuo 5,5 m. Apie 14 m į pietus nuo jų išliko trečiojo pilkapio liekanos, smarkiai apnaikintos kasant žvyrą.

1977 m. pilkapiai paskelbti respublikinės reikšmės archeologijos paminklu,[1] 1993 m. įrašyti į Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, 1997 m. registruoti į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše, 1998 m. paskelbti Lietuvos Respublikos kultūros paminklu, 2005 m. – pripažinti valstybės saugomu kultūros paminklu.[2]

Į šiaurę yra apeiginis akmuo ir kapinynas.

Archeologinį, mitologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį turintis kultūros paveldo objektas. Teritorijos plotas – 0,7 ha (bendras su šalia esančiu kapinynu saugomos teritorijos plotas – 1,4 ha).

Pilkapius 1968 m. aptiko ir 1970 m. žvalgė Ignas Jablonskis. 1982 m. žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas).

Didįjį pilakpį 19971998 m. ištyrė Algimantas Merkevičius (Vilniaus universitetas). Nustatyta, kad pilkapio sampilas supiltas iš smėlio ir akmenų. Pagrindą sudarė du akmenų vainikai: išorinis 10 m, vidinis – 5 m skersmens, tarp kurių buvę įrengti 4 ovalūs, 0,8–1,1 m skersmens vainikėliai. Juose ir tarp akmenų vainikų surasti 7 sudegintų mirusiųjų kapų. Juos sudarė kartu su degėsiais į krūveles supilti degintiniai kaulai, šalia kurių rasta nedidelių lipdytų molinių puodelių liekanų. Pilkapis datuojamas naujojo žalvario amžiaus pabaiga (VIIIVI a. pr. m. e.).[3]

  • Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 97-98 (Salantai)
  • „Žvainių pilkapiai“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-02-18.