Žebenkštis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mustela nivalis
Žebenkštis (Mustela nivalis)
Žebenkštis (Mustela nivalis)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Žinduoliai
( Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
( Carnivora)
Šeima: Kiauniniai
( Mustelidae)
Gentis: Šeškai
( Mustela)
Rūšis: Žebenkštis
( Mustela nivalis)
Binomas
Mustela nivalis
Linnaeus, 1766

Žebenkštis (Mustela nivalis) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Minta daugiausia smulkiais graužikais. Trumpos kojos ir plonas kūnas leidžia žebenkščiai įlįsti į aukų urvelius.

Paplitimas
Žebenkštis žieminiu kailiu.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žebenkštis paplitusi šiaurinėse Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos dalyse, išskyrus Airiją, Islandiją ir rytų Kanadą. Buvo introdukuota Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje.

Paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau niekur nėra dažna.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Smulkiausias iki šiol Lietuvoje gyvenantis plėšrūnas. Sveria 70–120 g. Spalva, forma ir gyvenimo būdas panašus į šermuonėlio. Skiriasi trumpesne, iki trečdalio kūno ilgio, vienodos rudos arba baltos spalvos uodega. Vasarą žebenkšties viršutinė kūno pusė ruda, apatinė – balta. Žiemą visas kūnas baltas. Patinai panašūs į pateles.

Buveinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aptinkama miškuose, jų pakraščiuose, krūmais apaugusiose pievose, dirvonuose, soduose, parkuose, miško parkuose, gyvenvietėse, o rudenį – dirbamuosiuose laukuose, pavyzdžiui, burokų, runkelių, – visur, kur yra smulkių graužikų. Apsigyvena pelių urveliuose, po medžių kelmais, šaknimis, sustumtomis akmenų, kelmų, žemių krūvomis. Čia gyvena ir žebenkšties medžiojamieji objektai: pelės, pelėnai bei kiti smulkūs žinduoliai.

Veikli ištisus metus. Medžioja prieblandomis, naktį, kai kada ir dieną. Žebenkštis labai judri, gerai bėgioja, plaukioja ir laipioja.

Veisimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Poruojasi gegužės–rugsėjo mėnesiais, tačiau dažniausiai pavasarį. Nėštumas trunka 34–35 paras. Per metus išaugina 1 vadą, kurią sudaro 4–7 jaunikliai. 2–3 mėnesių jaunikliai pradeda maitintis savarankiškai. Subręsta 9–10 mėnesių.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maitinasi smulkiais graužikais, taip pat paukščiais ir jų kiaušiniais, vabzdžiais ir kitais bestuburiais.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena 3–4 metus.

Priešai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lapės, kiaunės, usūriniai šunys, plėšrieji, pelėdiniai, varniniai paukščiai, rečiau – katės. Žūva ruošiant dirvą, nuimant derlių laukuose. Kaip ir šermuonėliai, labai nukenčia besniegėmis žiemomis, nes baltą žebenkštį lengvai pastebi ją gaudantys plėšrūnai.

Veiklos žymės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sniege ir ant žemės prie vandens telkinių- pėdos ir „tuneliai“;
  • Sudraskytų paukščių plunksnos, pelių ar pelėnų liekanos;
  • Išmatos ant takų, akmenų, nuvirtusių medžių stiebų.

Vertė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Puošnus, įdomus žvėrelis, mėgstamas sodybose, nes išbaido ir sunaikina daug graužikų.

Apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje nesaugoma, tačiau globotina.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Algirdas Navasaitis. „Miško žvėrys“, 2007 m.