Žaliosios rinktinė

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Žaliosios rinktinė (kiti pavadinimai: Žaliosios girios rinktinė, Žalgirio rinktinė) – Lietuvos partizanų rinktinė, 1945–1953 m. kovojusi prieš sovietinį okupacinį režimą Panevėžio apskrities šiaurėje (daugiausia Žaliosios girioje – iš čia ir dažniausiai vartotas rinktinės pavadinimas) ir Pasvalio bei Radviliškio apskričių dalyse. (Nepainioti su panašaus pavadinimo Žaliąja rinktine, nuo 1945 m. kovo pab. iki 1948 m. rugpjūčio ir rugsėjo sandūros veikusia Radviliškio‒Šeduvos krašte.)

Įsteigimas, pavaldumas, sudėtis ir veiklos pabaiga

Būsima Žaliosios rinktinė įsteigta 1945 m. pradžioje kaip Lietuvos laisvės armijos (LLA) Panevėžio apylinkė (rinktinė). Nuo 1945 m. vasario iki 1946 m. vasario Panevėžio-Žaliosios girios rinktinė priklausė LLA Šiaurės apygardai (šios apygardos štabas kartu buvo ir Žaliosios girios rinktinės štabas; pati Žaliosios (girios) rinktinė nuo 1945 m. rugpjūčio pab. ar rugsėjo pr. iki 1946 m. vasario mėn. veikė kaip jungtinės Žaliosios rinktinės sudėtinė dalis), nuo 1946 m. gruodžio iki 1947 m. balandžio (?) – Vytauto apygardai (bent nominaliai), nuo 1947 m. liepos 1 d. (faktiškai – jau nuo 1947 m. birželio) iki 1950 m. vasaros ar rudens ‒ Algimanto apygardai, vėliau ‒ Vyčio apygardai.

1945 m. vasario–kovo mėn. Žaliosios girios rinktinė turėjo per 400 ginkluotų kovotojų, 1945 m. vasarą (prieš susijungimą su Radviliškio‒Šeduvos krašte veikusia Žaliąja rinktine) ‒ apie 80 kovotojų. (Plg., jungtinėje Žaliojoje rinktinėje 1945–1946 m. žiemą buvo apie 130 kovotojų.)

1945‒1946 m. žiemą buvo suformuotos jungtinės Žaliosios rinktinės Balsio, Valo, Kerpės ir Marijošiaus kuopos, vėliau ‒ Varno ir Margio kuopos. 1946 m. vasarą ir rudenį priešas sunaikino Varno, Balsio ir Kerpės kuopas, o Marijošiaus kuopa tiesiog išsivaikščiojo. Iš stambesnių buvusios jungtinės rinktinės dalinių liko veikti tik Margio ir Valo kuopos (jų vadai 1946‒1947 m. ne sykį bandė atkurti jungtinę Žaliąją rinktinę, tačiau šiam sumanymui nepritarė Prisikėlimo ir Algimanto apygardų štabai).

Nuo 1946 (?) m. rugpjūčio rinktinė skirstyta į Vienybės, Vytauto, Mindaugo ir Užupio rajonus.

Iki 1951 m. vasaros pabaigos Žaliosios rinktinė telkė daugiausia Panevėžio, Berčiūnų, Smilgių, Pušaloto, Pumpėnų ir Piniavos valsčių laisvės kovotojus (1945 m. pirmoje pusėje rinktinės štabui buvo pavaldūs ir Miežiškių miestelio apylinkių partizanai); nuo 1951 m. vasaros pabaigos, kuomet prie Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės buvo prijungta naujai suformuota Sierakausko-Pilėnų tėvūnija (buvusios Dariaus ir Girėno apygardos likučiai; kaimyninių apygardų ir Lietuvos partizanų centrinės vadovybės nepripažinta Dariaus ir Girėno apygarda 1947–1950 m. veikė Biržų–Pasvalio krašte bei Rokiškio aps. vakaruose), rinktinės veikimo teritorija šiaurėje siekė Lietuvos ir Latvijos sieną.

Rytų Lietuvos srities vado 1950 m. lapkričio 25 d. įsakymu Žaliosios rinktinė oficialiai perduota Vyčio apygardai (tikėtina, kad realiai šiai apygardai Žaliosios rinktinė priklausė jau nuo 1950 m. birželio ar liepos mėn.).

Paskutinį Žaliosios rinktinės štabą priešas sunaikino 1953 m. lapkritį, du paskutinius buvusios rinktinės kovotojus 1956 m. liepą nužudė KGB agentas smogikas.

Rinktinės vadai

Pirmasis Žaliosios girioje veikusios Lietuvos partizanų rinktinės vadas buvo Stepas Girdžiūnas-Gegužis (vienas iš „LLA desantininkų“). Keletą dienų (iki žūties 1945 m. rugsėjo 6 d.) jis vadovavo jungtinei Žaliajai rinktinei – Žaliosios (buvusios LLA Radviliškio) rinktinės ir Žaliosios girios rinktinės junginiui, nuo 1945 m. vasario mėn. kartu buvo LLA 3-iosios Šiaurės apygardos (atkurtos LLA Panevėžio apygardos) vadas. Žuvo kautynėse.

Antruoju Žaliosios girios rinktinės vadu sąlyginai laikytinas Vladas Juozokas-Petraitis („LLA desantininkas“); pastarasis nuo 1945 m. rugsėjo 6 d. (oficialiai – nuo rugsėjo vidurio) iki žūties 1946 m. vasario 13 d. vadovavo – kaip ir jo pirmtakas S. Girdžiūnas – tiek LLA Šiaurės apygardai, tiek jungtinei Žaliajai rinktinei. Ažagų miško kautynėse pateko į NKVD kariuomenės pasalą, sužeistas į koją nusišovė.

1947 m. liepos 1 d. Algimanto apygardos vado įsakymu Žaliosios rinktinės (1947 m. partizanų dokumentuose vadinama ir Žalgirio rinktine) vadu oficialiai paskirtas Vytautas Česnakavičius-Daujotas. Būtent jo vadovautai vadinamajai Valo kuopai (veikė daugiausia tarp Smilgių ir Pušaloto) pati kuopos vadovybė 1946 m. pavasarį (?) suteikė rinktinės statusą, taip faktiškai atkurdama apie 1945 m. rugsėjo pradžią panaikintą atskirą Žaliosios girios partizanų rinktinę. (Pastaba: Po 1946 m. vasario 13 d. iširusios jungtinės Žaliosios rinktinės Pagrindinė, arba Branduolio kuopa kurį laiką veikė kaip Žalioji rinktinė, o nuo 1947 m. pavasario ar vasaros − kaip Lietuvos Žalioji rinktinė.)

1949 m. kovo 19 d. kautynėse su stribais žuvus V. Česnakavičiui, gegužės 15 d. rinktinės vado pareigos oficialiai patikėtos Jonui Januševičiui-Rakšniui (buvęs rinktinės štabo viršininkas; rinktinei realiai vadovavo nuo 1949 m. kovo). Žuvo kautynėse 1951 m. balandžio pradžioje.

Nuo 1951 m. gegužės pabaigos iki žūties 1953 m. vasario pabaigoje Žaliosios rinktinės vadas buvo Stasys Kulys-Visvaldas, o nuo 1953 m. vasario pabaigos (?) iki žūties tų pačių metų lapkričio pradžioje – Juozas Šomka-Čerčilis.

Žymesnės kautynės:

• Ažagų-Eimùliškio mūšis (1945 m. kovo 27 d. Ažagų‑Eimuliškio miškuose vykusios kautynės, kuriose Žaliosios rinktinė prarado ~76 kovotojus; vienos didžiausių Lietuvos partizanų kautynių Panevėžio apskrityje);
• Ažagų miško kautynės (1946 m. vasario 13 d.; dalyvavo 7 jungtinės Žaliosios rinktinės partizanai, 5 iš jų žuvo).

Nuorodos

• Girdžiūnas J., Apie Žaliosios girios partizanus // „Tremtinys“, Nr. 23 (128), 1994 m. rugsėjis, p. 6. Archyvuota kopija 2024-05-13 iš Wayback Machine projekto.
• Malinauskaitė A., Žygelis D., Lietuvos Žalioji rinktinė // „Karys“, 2016 m. Nr. 3 (2043), p. 44–53.
• Stasys Kulys-Visvaldas, LLKS Žaliosios Rinktinės istorija. 1944–1951