Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia

56°01′55″š. pl. 21°06′00″r. ilg. / 56.032068°š. pl. 21.099941°r. ilg. / 56.032068; 21.099941

Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Palangos
Savivaldybė	Palanga
Gyvenvietė	Šventoji (gyvenvietė)
Adresas	Paupio g. 30
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	1931 m.
Stilius	liaudies architektūra

Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia – veikianti katalikų koplyčia Šventojoje, Palangos miesto savivaldybėje. Stovi atokiau nuo pagrindinės gyvenvietės, šiauriniame Šventosios upės krante, netoli pėsčiųjų tilto, buvusiame Pašvenčių kaime. Priklauso Šventosios Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės parapijai.^[a]^[2]

Šventosios koplyčia kaip regioninės reikšmės architektūros ir sakralinis paminklas nuo 2012 m. įrašyta į Kultūros vertybių registrą.^[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčią sesers Monikos Kaunienės sodybos teritorijoje 1929 m. savo iniciatyva ir lėšomis pastatė prelatas kunigas Jurgis Galdikas (1883–1963), dirbęs Telšių kunigų seminarijos inspektoriumi ir dėstytoju. Žemės sklypą koplyčiai davė kitas M. Kaunienės brolis – Valentinas Galdikas. Jis kaip kovų už Lietuvos nepriklausomybę savanoris Pašvenčių kaime buvo gavęs 8 ha žemės. Koplyčios atskiros dalys buvo atvežtos iš Vokietijos. Pastatyta pagal J. Galdiko parengtą projektą. Jis pasirūpino ir koplyčios įrengimu, Vokietijoje užsakė Kryžiaus kelio stacijas. 1931 m. liepos 12 d. koplyčią pašventino Telšių kunigų seminarijos rektorius Vincentas Borisevičius. Per pašventinimo iškilmes procesija ėjo net iš Darbėnų miestelio.^[4]

J. Galdikas šią koplyčią pavadino „Stella Maris“ vardu (Marija, Jūrų žvaigždė). Tuo metu arčiausiai maldos namai stovėjo Kretingoje, Palangoje. J. Galdikas šią jam nuosavybės teise priklausiusią bažnyčią perdavė Telšių vyskupijai, kad ji toliau rūpintųsi koplyčios aptarnavimu, pamaldomis, o nuo 1961 m. administruoti pavedė Palangos dekanatui. Statytojas savo privačią bažnyčią skyrė ir leido laikyti pamaldas besikuriančio miestelio ir apylinkės gyventojams. Tai sudarė vėliau įsikūrusios Šventosios parapijos židinį.^[4] Iš pradžių koplyčią aptarnaudavo vyskupijos skiriami kunigai-bažnyčios sekretoriai, vadinami kapelionais.

Koplyčioje buvo pakabintas Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės paveikslas. Pasak legendos, ją nutapyti užsakė vietiniai žvejai. Jie buvo išsigelbėję po Baltijos jūroje siautusios didelės audros ir taip siekė atsidėkoti Dievo motinai už globą ir prašydami toliau juos saugoti nuo nelaimių. Jie šiai bažnyčiai parūpino ir statybinių medžiagų, paruoštų Klaipėdos baldžių dirbtuvėse. Dailininkas G. Šaliamoras nutapė paveikslą „Švč. Mergelė Marija, Jūrų Žvaigždė“.^[4]

Naujoje koplyčioje vykdavo sekmadieninės pamaldos. 1948–1960 m. ją aptarnaudavo Laukžemės klebonai, nuo 1961 m. – Palangos. Laikui einant į Šv. Mišias žmonių susirinkdavo vis mažiau, todėl pamaldos čia kurį laiką vykdavo tik kartą per mėnesį, o vasaromis dažniau – kiekvieną sekmadienį. Koplyčia atgaivinta 1989-ųjų vasarą Kretingos pranciškono kun. Benedikto Sigito Jurčio dėka. Pranciškonai sutvarkė koplyčią, vėl kiekvieną sekmadienį vyko pamaldos. Vasaromis pranciškonai vienuoliai organizavo jaunimo stovyklas. Tačiau nuo 1991 m. jų rūpestis koplyčia dėl kitų neatidėliotinų darbų sumažėjo. Nuo 2006 m. vasaromis, esant poreikiui, koplyčią aptarnauti pradėjo Laukžemės bažnyčios kunigai.^[4]

Iš pradžių manyta, kad koplyčia bus reikalinga parapijai neilgai, kol Šventojoje nebus pastatytos bažnyčios. Tačiau laikui bėgant Šventojoje taip ir nebuvo bažnyčios. Buvo sumanyta koplyčią perkelti į Šventąja, tačiau šiems planams sutrukdė prasidėjęs karas. Taip koplyčia liko stovėti Pašvenčiuose, o Šventojoje buvo pastatyta mūrinė bažnyčia.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medinis koplyčios statinys liaudiškos architektūros, stačiakampio plano, pagrindiniu fasadu atsuktas į šiaurės rytus, su zakristijos priestatu pietryčių pusėje. Koplyčia uždengta dvišlaičiu stogu, varpinės bokštas – keturšlaičiu. Koplyčios fasadas simetrinis, su centre įkomponuotu bokštu ir pagrindiniu įėjimu. Į koplyčią patenkama ir iš zakristijos priestato. Koplyčioje sienos ir išgaubtos lubos apkaltos lentomis. Išorėje statramsčiai sustiprinti mediniais 3 pakopų laiptuotais kontraforsais. Sienų angos ir nišos – arkinės. Šoniniai fasadai vienodi, skaidomi vertikaliai mediniais kontraforsais, tarp jų įkomponuoti pavieniai langai ir jų poros. Pastato priekyje pakabintos dvi atminimo lentos, skirtos koplyčios statytojams Jurgiui ir Valentinui Galdikams.

Koplyčia vienos navos, turi įrengtą vargonų chorą, iš kurio statūs laiptai veda į varpinės bokštą. Chorą ir varpinės bokštą laiko medinės kolonos. Presbiterijos dalyje įtaisyta nedidelė medinė pakyla, atribota medine tvorele. Altorius netekęs dalies dekoro (be angelų statulos, barokinių Šv. Kazimiero paveikslo rėmų).^[3]

Varpinės bokštelyje pakabinti trys varpai. Vienas iš jų, Marko Ulmano gamintas žalvarinis varpas, įrašytas į registrą.^[5] Jis šiame regione seniausias, datuojamas 1608 m. Taip pat užregistruotas šv. Kazimiero paveikslas (XIX a. pab., aliejus, drobė, autorius nežinomas).^[6] Koplyčioje yra fisharmonija, kurios registrai su įrašais „Liebmann“ ir „Orgel“.