Švedijos invazija į Rusiją

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Švedijos invazija į Rusiją
Priklauso: Didysis Šiaurės karas

Poltavos mūšis, Deniso Martenso paveikslas.
Data 1708 m. sausio 1 d. – 1709 m. liepos 8 d.
Vieta Rusijos carystė
Rezultatas Rusų pergalė
  • Karolio kariuomenės sunaikinimas
  • Švedijos imperijos nuosmukis
Konflikto šalys
Rusijos carystė Rusijos carystė
Kazokų etmonatas Kazokų etmonatas
Kalmukų chanatas
Abiejų Tautų Respublika Sandomiero konfederacija 		Švedijos imperija
Kazokų etmonatas I. Mazepos šalininkai (nuo 1708 m. spalio)
Abiejų Tautų Respublika Varšuvos konfederacija
Vadovai ir kariniai vadai
Rusijos carystė Petras I
Rusijos carystė Aleksandras Menšikovas
Rusijos carystė Borisas Šeremetjevas
Kazokų etmonatas Ivanas Mazepa (iki 1708 m. spalio)
Ajuka Chanas
Abiejų Tautų Respublika Stanislovas Leščinskis 		Karolis XII
Carl Gustav Rehnskiöld Pasidavė
Adam Ludwig Lewenhaupt Pasidavė
Kazokų etmonatas Ivanas Mazepa † (nuo 1708 m. spalio)
Abiejų Tautų Respublika Adomas Mikalojus Seniavskis
Pajėgos
192 000 97 000
Nuostoliai
20 000–26 000 aukų
Tūkstančiai mirtinai sušalo 		15 000–19 000 aukų
15 000 paimti į nelaisvę
14 000 mirtinai sušalo

Švedijos invazija į Rusiją – Švedijos imperijos Karolio XII inicijuota invazija į Rusijos carystę per Didįjį Šiaurės karą. Invazija prasidėjo 1708 m. sausio 1 d. Karoliui XII persikėlus per Vyslą ir faktiškai baigėsi švedų pralaimėjimu 1709 m. liepos 8 d. Poltavos mūšyje, nors Karolis dar kelerius metus kėlė karinę grėsmę Rusijai, kai buvo saugomas Osmanų imperijos.

Istorinės aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prieš įsiverždamas į Rusiją Karolis smarkiai pralaiminėdavo danų ir ATR pajėgoms. Ten įtvirtinęs pergales, jis įsiveržė į Saksoniją ir išstūmė ją iš karo. Tada Karolis XII atkreipė dėmesį į Rusiją. Jis įžengė į Rusiją persikėlęs per užšalusią Vyslos upę su 40 000 vyrų, iš kurių maždaug pusę sudarė kavalerija. Ši taktika buvo būdinga jo kariniam stiliui, kuris rėmėsi kariuomenės judėjimu dideliu greičiu netikėtu reljefu. Dėl tokios greitos kampanijos pradžios Karolis vos nesusikovė su pačiu Petru Didžiuoju praėjus vos mėnesiui nuo kampanijos pradžios, kai pasiekė Gardiną, praėjus vos dviem valandoms po to, kai rusų pajėgos jį paliko.

Karolis buvo patyręs karvedys ir tikriausiai manė, kad įsiveržimas yra rizikingas. Jis pasipriešino savo generolų patarimui įsiveržti į Rusiją žiemą po pirmojo Narvos mūšio (1700 m.). Nusprendė tęsti invaziją dabar, nes tikėjosi švedų pastiprinimo ir Ivano Mazepos vadovaujamų kazokų sąjungos, tačiau švedų kariuomenės pastiprinimą užklupo rusai, o Aleksandro Danilovičiaus Menšikovo vadovaujama rusų kariuomenė sunaikino Mazepos sostinę ir, turėdama vos trylika šimtų vyrų, nusivijo jį pas Karolį.

Rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Invaziją dar labiau apsunkino Petro ir jo generolų parengta „išdegintos žemės“ strategija. Rusų kariuomenė nuolat traukėsi, išsklaidydama gyvulius ir paslėpdama grūdus praeinamuose valstiečių miesteliuose, sudegindama nenuimtą derlių ir nepalikdama švedų kariuomenei išteklių rusiškai žiemai atremti.[1] Iki 1708–1709 m. žiemos pabaigos „didysis 1709 m. šaltis“ nuniokojo švedų kariuomenę ir sumažino ją iki 24 000 karių. 1709 m. gegužę švedų pajėgos pasivijo rusus ir abi kariuomenės susidūrė Poltavos mūšyje. Švedai buvo nugalėti, o didžioji Karolio kariuomenės dalis, apie 19 000 vyrų, buvo priversta pasiduoti.

Karolis su likusiais gyvais 543 vyrais pabėgo į pietus pas Osmanų imperijos turkus, kurie tradiciškai buvo priešiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu. Ten Karoliui galiausiai pavyko įtikinti sultoną Ahmedą III paskelbti karą Rusijai. Turkijos kariuomenės, kurią sudarė 200 000 karių, remiamas Karolis vedė turkus į Rusijos–Turkijos karą (1710–1711 m.). Tačiau prieš Karoliui pradedant kovą, Petrui pavyko papirkti turkų vizirį, kad šis sudarytų taiką. Taip Karolio ambicijos įsiveržti į Rusiją baigėsi.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepavykusios invazijos padariniai buvo didžiuliai. Po Poltavos mūšio Švedijos imperija nepridėjo naujų teritorijų ir netrukus prarado daugiau valdų. Jurgis I įvedė Didžiąją Britaniją ir Prūsiją į karą prieš Švediją, o Danija vėl įsitraukė į karą.[2][3] Rusija išlaikė savo užkariautas valdas Ingrijoje ir Pabaltyje, galėjo sustiprinti savo valdžią Ukrainoje ir ATR,[4] išplėtoti naująjį Sankt Peterburgo miestą ir užmegzti gyvybiškai svarbius prekybinius ryšius Baltijos jūroje.

Beveik po 100 metų Napoleonas Bonapartas įsiveržė į Rusiją, tačiau pralaimėjo dėl „išdegintos žemės“ strategijos kaip ir švedai.[5][6]

Mūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mūšiai per invaziją į Rusiją
Mūšis Švedijos pajėgos Rusijos pajėgos Švedijos aukos Rusijos aukos Rezultatas
Gardino 800[7] 9 000[7] 54[8] 200[8] Švedijos pergalė
Haloučyno 12 500[9][10] 28 000[10] 1 293 1 655–2 000[11][12][13][14][15][16] Švedijos pergalė
Nevos 2 000[17] 4 000–8 000[18] 380[19] 900[18] Švedijos pergalė
Maliacičų 4 000[20] 13 000[20] 1 050[21] 1 566–2 700[22] Švedijos pergalė
Rajevkos 2 400[23] 10 000[24] 100[24] 375[25] Neaiškus
Koporės 1 800 2 000–3 000 70 600 Švedijos pergalė
Lesnajos 12 500[26] 26 500–29 000[27][28] 3 000–3 873[26] 7,000[26] Rusijos pergalė
Kolkanpos 600–800 3 000–3 500 600–800 270 Rusijos pergalė
Desnos 2 000[29] 4 000[29] 200[30] 1,700[31][30] Švedijos pergalė
Vepryko 3 000 1 500 1 000–1 600 1,500 Švedijos pergalė
Opišnios 2 000[32] 6 000[32] 19[32] 450[32] Švedijos pergalė
Krasnokutsko 2 500[33] 5 000–10 000[33] 132[34] 774–1 200[35][36] Švedijos pergalė
Sokolkos 6 000 7 000 290 50–1 400 Neaiškus
Stari Sanžaro Nežinoma Šeši dragūnų pulkai Nežinoma Nežinoma Rusijos pergalė
Poltavos 17 000[37] 42 000[37] 6 900–9 200[38][39] 4 635–5 953[40][41] Rusijos pergalė
Perevoločnos 12 000 9 000 12 000 paimti į nelaisvę Rusijos pergalė

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ В. А. Артамонов. Заря Полтавской победы – битва при Лесной. 2008 Archyvuota kopija 2013-12-29 iš Wayback Machine projekto..
  2. ↑ Stewart P. Oakley: War and Peace in the Baltic, 1560–1790. London 1992, S. 110.
  3. ↑ Robert Nisbet Bain: Scandinavia. A Political History of Denmark, Norway and Sweden from 1513 to 1900. Cambridge 1905, S. 336.
  4. ↑ Heinz Duchhardt: Altes Reich und europäische Staatenwelt, 1648–1806. (= Enzyklopädie deutscher Geschichte. Band 4). München 1990, S. 75.
  5. ↑ Nafziger 1984.
  6. ↑ Nafziger 2021.
  7. ↑ 7,0 7,1 Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 77.
  8. ↑ 8,0 8,1 Nordberg, Jöran (1740). Konung Carl den XII:tes historia, volume 1 (švedų). Stockholm: Pet. Momma. pp. 844–845.
  9. ↑ Liljegren, B "Karl XII: En Biografi", 2000, p. 156
  10. ↑ 10,0 10,1 Nationalencyklopedin
  11. ↑ Ericson, Lars, red. (2003). Svenska slagfält (švedų). Wahlström & Widstrand. p. 280. ISBN 91-46-21087-3.
  12. ↑ Kuvaja, Christer (2008). Karolinska krigare 1660–1721 (švedų). Helsingfors: Schildts Förlags AB. p. 181. ISBN 978-951-50-1823-6.
  13. ↑ Ullgren, Peter (2008). Det stora nordiska kriget 1700–1721 (švedų). Stockholm: Prisma. p. 169. ISBN 978-91-518-5107-5.
  14. ↑ Englund, Peter (1988). Poltava (švedų). Stockholm: Atlantis. p. 38. ISBN 91-7486-834-9.
  15. ↑ Cooper, Leonard (1968). Many Roads to Moscow: Three Historic Invasions. London: Hamish Hamilton. p. 42. ISBN 0-241-01574-X.
  16. ↑ Charles XII and the Collapse of the Swedish Empire, 1682–1719 – R. Nisbet Bain Archyvuota kopija 2016-05-23 iš Wayback Machine projekto.
  17. ↑ Dorrell, Nicholas. The Dawn of the Tsarist Empire: Poltava & the Russian Campaigns of 1708–1709, Partizan Press (2009). pp 121
  18. ↑ 18,0 18,1 Ett kort dock tydeligit utdrag utur then öfwer konung Carl den Tolftes lefwerne och konglida dater, Jöran Andersson Nordberg (1745). pp 585
  19. ↑ Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 174.
  20. ↑ 20,0 20,1 Clodfelter, Micheal (2002). Warfare and Armed Conflict. McFarland. pp. 94, 97.
  21. ↑ Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 196.
  22. ↑ Swedish Wikipedia
  23. ↑ Bengt Liljegren, Karl XII: En biografi. (2000) Lund, Historiska media. pp 159. ISBN 91-85377-14-7
  24. ↑ 24,0 24,1 Dorrell, Nicholas. The Dawn of the Tsarist Empire: Poltava & the Russian Campaigns of 1708–1709, Partizan Press (2009). pp 98
  25. ↑ Тарле Евгений Викторович Северная война и шведское нашествие на Россию. – Сочинения. – Москва: Издательство Академии Наук СССР, 1959. – Т. 10. – С. 363–800. – 841 с.
  26. ↑ 26,0 26,1 26,2 Massie (2001)
  27. ↑ Nicholas Dorrell (2009)
  28. ↑ Moltusov, Valerij Aleksejevitj (2009). Poltava 1709: Vändpunkten (švedų). SMB. p. 83. ISBN 978-91-85789-75-7.
  29. ↑ 29,0 29,1 Ett kort dock tydeligit utdrag utur then öfwer konung Carl den Tolftes lefwerne och konglida dater, Jöran Andersson Nordberg (1745). pp 593
  30. ↑ 30,0 30,1 Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 240.
  31. ↑ Karl XII:s ryska fälttåg: källstudier, Hans Villius (1951). pp 60
  32. ↑ 32,0 32,1 32,2 32,3 Dorrell, Nicholas. The Dawn of the Tsarist Empire: Poltava & the Russian Campaigns of 1708–1709, Partizan Press (2009). pp 155
  33. ↑ 33,0 33,1 Lanciai Christian, Segern och nederlaget (1974) p. 107
  34. ↑ Nordisk Familjebok
  35. ↑ Anders Fryxell: Berättelser ur svenska historien, Volym 15. p. 166, 1861
  36. ↑ Peter Frost, Katastrofen vid Poltava (2007) p. 259
  37. ↑ 37,0 37,1 Moltusov, Valerij Aleksejevitj (2009). Poltava 1709: Vändpunkten (švedų). SMB. p. 93. ISBN 978-91-85789-75-7.
  38. ↑ Peter Englund: Poltava, p.215. Atlantis 1988. ISBN 91-7486-834-9.
  39. ↑ Christer Kuvaja: Karolinska krigare 1660–1721, p.192. Schildts Förlags AB 2008. ISBN 978-951-50-1823-6.
  40. ↑ Encyclopedia of Ukraine
  41. ↑ Istorīia Petra Velikago, p. 355

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Švedijos_invazija_į_Rusiją&oldid=7125921"