Baturyno žudynės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Baturyno žudynės
Priklauso: Šiaurės karas
Baturyn-fortress-2010-08-08.jpg
Baturyno citadelės rekonstrukcija
Data 1708 m. spalio 27 d. – lapkričio 2 d.
Vieta Baturynas, Ukraina
Rezultatas Rusijos pajėgų įvykdytas miesto apiplėšimas ir gyventojų išžudymas
Konflikto šalys
Flag of the Cossack Hetmanat.svg Kazokų etmonatas Flag of Russia.svg Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Pulkininkas Čečelis   Princas Menšikovas
Pajėgos
~8 000 ~25 000
Nuostoliai
~15 000 (įskaitant civilius) ~3 000

Baturyno žudynės (ukr. Захоплення Батурина, rus. Взятие Батурина, 1708 m. spalio 27 d. - lapkričio 2 d.) – vienas iš Rusijos imperijos kariuomenės surengtų baudžiamųjų žygių prieš Ukrainos etmoną Ivaną Mazepą ir kazokų valstybę. 1708 m. lapkričio 2 d. Menšikovo vadovaujama Rusijos kariuomenė įžengė į miestą, sumušė miesto įgulą, išžudė visus civilius gyventojus ir sudegino miestą iki pamatų.

Pries žudynes[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Šiaurės karą (17001721 m.) Ukrainos etmonas Ivanas Mazepa nusprendė sudaryti sąjungą su Švedijos karaliumi Karoliu XII, užuot palaikęs nelengvą sąjungą su Rusijos caru Petru I. Karolis XII buvo pasiekęs nemažai pergalių šiaurėje, ir Mazepa manė, kad sąjunga su Švedija suteiktų jam daugiau laisvės ir kontrolės Ukrainoje.

1707 m. Karolis įsiveržė į Rusiją iš Saksonijos, siekdamas galutinio tikslo – užimti Maskvą. Petras I išsigando 40 000 kariuomenės[1] ir pradėjo karą naudodamas išdegintos žemės taktiką: atsitraukdamas degino viską, ką paliko.[2] Ši taktika kartu su viena atšiauriausių žiemų Europos istorijoje[3] išsekino įsiveržusių švedų pajėgų jėgas. Karalius Karolis XII nutaręs pailsėti ir iš naujo aprūpinti savo kariuomenę pasuko į pietus, į kazokų žemes. Kazokų sostinė tuo metu buvo Baturynas.

Išgirdęs apie šį veiksmą, Petras I iš karto išsiuntė kariuomenę sunaikinti Baturyną.

Mūšio įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baturyno šturmui Menšikovui buvo duota maždaug dvidešimt dragūnų pulkų, kuriuose buvo maždaug 15 – 20 tūkst. karių.[4] Baturynas, kaip to meto sostinė, buvo stipriai įtvirtintas, jame buvo 100 patrankų kontingentas. Šias patrankas rusai vėliau panaudojo per Poltavos mūšį.[5]

Menšikovas nusprendė išbandyti diplomatinius sugebėjimus, kad įtikintų gynėjus pasiduoti, ir nusiuntė Andrėjų Markovičių su pranešimu, tačiau Baturyno gynėjai atsisakė pasiduoti.[6] Baturyno pulką bendrai kontroliavo keturi pulkininkai, tarp jų pėstininkų pulkininkas Dimitrijus Čečelis ir Prūsijoje gimęs artilerijos vadas Frydrichas Kionigseckas.[7]

Nepavykus diplomatijai, Menšikovas pabandė pulti sostinę, bet buvo atremtas.

Išdavystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1708 m. lapkričio 2 d. vakare, likus vienai dienai iki etmono Ivano Mazepos ir jo pajėgų grįžimo į Baturyną, įgulą išdavė pulkininkas Ivanas Nisas, atskleidęs Menšikovo kariuomenei slaptus požeminius praėjimus į sostinę.[8][9]

Žudynės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įžengusios į sostinę, Menšikovo pajėgos buvo negailestingos.[10]

Nustebinę įgulą, jie išžudė nuo 6 000 iki 7 500 civilių miesto gyventojų. Daugelis gyventojų bandė pasislėpti bažnyčiose – vėliau jas sudegino Menšikovo kariai. Kiti buvo įkalinti savo degančiuose namuose.[11][12]

Kaip buvo rašoma prancūzų laikraštyje „Gazzette de France“, „visi Baturyno gyventojai, nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties, išžudyti pagal nežmoniškus maskvėnų papročius... Visa Ukraina skendi kraujyje“.[13]

2006 – 2009 m. archeologinių kasinėjimų duomenimis, daugiausia civilių aukų užfiksuota Gyvybę teikiančios Trejybės bažnyčioje, kurioje slėpėsi kazokų žmonos ir vaikai.[14]

Tarptautinės reakcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijos kariuomenės veiksmai buvo pasmerkti tarptautiniu mastu.

Apie Baturyno sunaikinimą buvo plačiai paskelbta. Apie jį buvo gerai paskelbta Prancūzijoje, kur buvo leidžiamas laikraštis „Gazzette de France“: „Visi Baturyno gyventojai, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties, išžudyti“.[15] Paryžiaus laikraštis „Gazzette“ išspausdino antraštes: „Moterys ir vaikai užversti ant kalavijų“.[16]

Vienos dienraštis „Wiennerishes Diarium“ pasmerkė brutalų išpuolį.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tucker, S.C., 2010, A Global Chronology of Conflict, Vol. Two, Santa Barbara: ABC-CLIO, LLC, ISBN 9781851096671
  2. Tucker, S.C., 2010, A Global Chronology of Conflict, Vol. Two, Santa Barbara: ABC-CLIO, LLC, ISBN 9781851096671
  3. Tucker, S.C. (2010). A Global Chronology of Conflict, Vol. Two. Santa Barbara: ABC-CLIO, LLC. ISBN 9781851096671.
  4. "History of Ukrainian SSR in eight volumes". Vol.2. Kiev, 1979. p.335.
  5. Pavlenko, S. "Pyotr Velikiy". Moscow, 1990. p.282
  6. Pavlenko, p.73
  7. http://euromaidanpress.com/2021/11/20/baturyn-massacre-which-brought-russian-empire-to-rank-of-global-powers-and-destroyed-ukrainian-cossack-state-recalled/
  8. http://library.kr.ua/elib/markevich/tom2/malor15.html Archyvuota kopija 2010-04-28 iš Wayback Machine projekto. "History of Little Russia (Ch.47)" at Regional Universal Scientific Library of D.Chyzhevsky
  9. https://www.radiosvoboda.org/a/29579186.html
  10. https://www.radiosvoboda.org/a/29579186.html
  11. https://www.radiosvoboda.org/a/29579186.html
  12. http://www.mazepa.name/biograph/mazepa13.html
  13. https://www.radiosvoboda.org/a/29579186.html
  14. http://euromaidanpress.com/2021/11/20/baturyn-massacre-which-brought-russian-empire-to-rank-of-global-powers-and-destroyed-ukrainian-cossack-state-recalled/
  15. http://www.mazepa.name/biograph/mazepa13.html
  16. http://www.mazepa.name/biograph/mazepa13.html

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pavlenko, S. "Perishing of Baturyn on 2 November 1708". "Ukrainska vydavnycha spilka". Kiev, 2007.