Švedijos Jotvingių ekspedicija
Švedijos Jotvingių ekspedicija (šved. Svenska Jatvingiska Expeditionen; lenk. Szwedzka Ekspedycja Jaćwięska, SEJ) - daugiametė Švedijos mokslininkų tiriamoji išvyka į Lenkijos šiaurės rytus, buvusią jotvingių gyvenamąją teritoriją.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pati ekspedicija tęsėsi dvidešimt vienerius metus (1959-1980 m.), paruošiamuosius darbus dar prieš Antrąjį pasaulinį karą atliko žinomas Jotvos tyrinėtojas kalbininkas Knutas Olofas Falkas. Pasiūlymą kartu vykdyti mokslo tiriamuosius darbus profesoriui Falkui pateikė tuo metu Suvalkijoje jau dirbusios Lenkijos Jotvingių kompleksinės ekspedicijos vadovas Dr. Ježis Antonievičius.
Organizuoti išvyką į Lenkiją, tuomet buvusią už geležinės uždangos, buvo nelengva; to ėmėsi žinoma polonistė, profesoriaus Falko asistentė ir žmona Dagmar Falk. Kone kasmet į Lenkiją vykdavo žinomų Švedijos mokslininkų vadovaujami studentai - Lundo Slavistikos instituto auklėtiniai. Bendraujant su vietiniais gyventojais didelių kalbinių sunkumų nepasitaikydavo, prieš tai dalyvius Lunde intensyviai ruošė ir mokė žinomas Lenkijos lingvistas Ježis Nalepa. Iš viso ekspedicijoje dalyvavo 106 švedai, apie SEJ vykdomus tiriamuosius darbus plačiai rašė Švedijos ir Lenkijos spauda [1]. Švedijos Jotvingių ekspedicija buvo labiau etnolingvistinės orientacijos, bet buvo tiriami ir etnografiniai objektai: fotografuojamas Suvalkų turgus [2] , stebimas ir fiksuojamas kiaulės skerdimas Juzefovo kaime [3] bei žiemos žvejyba ežere [4]. Tamprūs ryšiai buvo palaikomi su archeologine Lenkijos Jotvingių kompleksine ekspedicija.
Daugiausiai vasarą surinkta informacija buvo fiksuojama nuotraukose, magnetofono juostuose ir popieriuje, o grįžus į Lundą - rūšiuojama ir analizuojama, katalogizuojama. Daugiausiai darbų paskelbė SEJ dalyviai: Knutas Olofas Falkas (apie Vytauto Didžiojo iš Vygrių ežero pusiasalio perkeltus jotvingius, baltiškus ežerų pavadinimus ir kt.) bei Ježis Nalepa (apie jotvingių pavadinimo kilmę, Kęstučio brastą ir kt.). Kai kurie mokslininkų tyrinėjimai nebuvo išspausdinti ir liko rankraščiuose bei mašinraščiuose [5]. Studijos apie Suvalkijos vandenvardžius santrauka yra paskelbta ir lietuviškai [6].
Ekspedicijos veiklą rėmė Lundo Slavistikos institutas, o kai 1972 m. šis finansavimas nutrūko, buvo rasti privatūs rėmėjai ir moksliniai tyrimai tęsiami toliau. Pagal sutartis tarp Slavistikos instituto ir Baltstogės Mokslo draugijos bei tarp Slavų-Baltų Mokslo draugijos ir Lenkijos Mokslų Akademijos buvo įsteigtos keturios stipendijos lenkų studentams studijuoti Švedijoje. Mirus prof. Knutui Olofui Falkui ir galutinai pasibaigus finansavimui, ekspedicija nutrūko. Gausią archyvinę medžiagą Dagmar Falk perdavė Suvalkų Krašto muziejui.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Straipsnių sąrašas[neveikianti nuoroda]
- ↑ Suvalkų turgus fotonuotraukose Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kiaulės skerdimas 1974 m. fotonuotraukose[neveikianti nuoroda]
- ↑ Žvejyba žiemą fotonuotraukose Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Neišspausdinti ekspedicijos darbai Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Studijos apie Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimų santrauka. (Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, VI), Roma, 1985
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ekspedicijos Internetinis puslapis Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto. (angl.)
- Ekspedicijos bibliografija (sud. Dagmar Falk) Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.