Švėkšnos kapinių koplyčia
55°30′03″š. pl. 21°37′55″r. ilg. / 55.500793°š. pl. 21.63193°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Telšių |
| Dekanatas | Šilutės |
| Savivaldybė | Šilutės rajonas |
| Gyvenvietė | Švėkšna |
| Adresas | Žalgirio g. |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta (įrengta) | 1850 m. |
| Stilius | klasicizmas |
Švėkšnos kapinių koplyčia, taip pat Švėkšnos parapijos Vilkėnų kapinių koplyčia – katalikų koplyčia, stovinti Šilutės rajone, Švėkšnoje, prie kelio 4208 Žemaičių Naumiestis–Gardamas–Švėkšna link Vilkėno malūno. Koplyčia yra Švėkšnos kapinių apsuptyje, priklauso Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo parapijai.[1] Koplyčia paskelbta valstybinės reikšmės dailės ir architektūros paminklu, 1997 m. įrašytu į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą (unikalus kodas 1649).[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Švėkšnos parapinės kapinės kūrėsi Vilkėne, apie 3 km nuo parapinės bažnyčios, šalia jos pristigus vietos palaidojimams. Kapinėse koplyčia pastatyta 1850 m., remontuota 1873 m. Žinoma, kad kun. Staškauskas sutvarkė, padidino Švėkšnos kapines, jas aptvėrė mūro siena, pastatė gražius vartus, koplyčią. Čia palaidotas ir pats kun. Staškauskas.[3] Manoma, kad koplyčia stovėjusi anksčiau, nes minima 1839 m.[4] Kultūros veikėjas Vincentas Juzumas (1819–1901), kiti XX a. I pusės literatūros šaltiniai Švėkšnos bažnyčios istorijoje nepagrįstai paankstinę koplyčios pastatymo datą – 1766 m.[5] Pagal 1839 m. aprašymą, Švėkšnos (arba Vilkėno) kapų koplyčia pastatyta parapijiečių iš kėnio medžio. Stogas buvo dengtas šiaudais, grindys iš storlenčių. Koplyčioje buvo 6 langai ir viena zakristija. Altorius – Jėzaus Širdies vardo. Koplyčia turėjo indultą mišioms atlikti. Prie koplyčios pastato buvusi įrengta varpinė, kurioje buvo vienas varpas. Kapinės aptvertos medine tvora.
1850 m. koplyčia buvo atnaujinta: medinė, dengta gontais, ant akmens mūro pamatų, buvo 3 durys, 7 langai, altorius, vienas varpelis. 1900–1905 m. ji galėjo būti remontuota arba tiesiog neveikė.
1988 m. remonto metu perklotas stogas šiferine danga, pakeista dalis grindų, lubų, sienojų.
Dailės paveldo likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Švėkšnos parapijos Vilkėnų kapinių koplyčioje įvairiais laikmečiais būta vertingų meno kūrinių, dažnai čia patekdavusių iš parapijos bažnyčios, vykstant pastarosios statyboms, dėl susidėvėjimo ir kitų aplinkybių. Apie kapinių koplyčioje XX a. II pusėje buvusius „daugybę senų ir įdomių paveikslų iš XVIII a.“ minėjo enciklopedininkas Bronius Kviklys.[6] Šioje koplyčioje anksčiau kabėjo išskirtinis biblinis ciklas, sudarytas iš aštuonių Senojo Testamento ir trijų Naujojo Testamento paveikslų. Tai vienintelis šiuo metu žinomas tokio pobūdžio ir išvaizdos biblinis ciklas Lietuvoje,[5] vertingas ir įdomus krikščioniškos dailės pavyzdys, kurį galima lyginti su europiniais renesansiniais bibliniais ciklais.
1973 m. buvo įrašyti į respublikinės reikšmės dailės paminklų sąrašą: „Apreiškimas pranašui Jonai“, „Pranašą Joną praryja banginis“, „Pranašą Joną banginis iškelia į krantą“, „Samsonas su liūtu“, „Sūnus paklydėlis tarp gyvulių“, „Sūnaus paklydėlio sugrįžimas“, „Trys keleiviai su angelu“, „Trys angelai aplanko Jokūbą ir Sarą“, „ Jokūbo sūnus Juozapas ir Putifara“, „Puota pas Simoną“ (vėliau – „Broliai parduoda Juozapą“). Paveikslų būklė buvo prasta: įplyšusios drobės, atsipalaidavę audiniai, ištrupėję dažų sluoksniai. Kūriniai iki 1983 m. buvo konservuoti ir restauruoti Kultūros paminklų restauravimo treste. Lietuvos TSR Kultūros ministerijos nurodymu 1983 m. buvo perduoti Lietuvos dailės muziejui. Po dešimtmečio Švėkšnos savivaldybė ėmė rūpintis restauravimui atiduotų paveikslų likimu. Lietuvos kultūros ministerija 1993 m. kūrinius sugrąžino Švėkšnos Romos katalikų bendruomenei.[5]
Paveikslų restauratoriai nustatė, kad tai vietinių dailininkų kūriniai su dekoratyviais liaudiškais motyvais, tačiau savo kompozicine sandara artimi profesionaliajai Vakarų tapybai. Nustatyti daugumos Švėkšnos paveikslų prototipai. Tai leidinio „Thesaurus Sacrarum“ (aut. Gerard de Jode, 1585) raižiniai, paplitę per XVII a. olandų grafiko Claes Jansz. Visscher „Theatrum Biblicum“ tiražuotas grafines kopijas. Paveikslai datuoti XVIII a., kiti – XVIII pab. – XIX a. pr. arba I puse.
Remiantis Švėkšnos bažnyčios dokumentais, medinė koplyčia iškilo XIX a. 4–me dešimtmetyje, nes 1829 m. dar neminima, o 1839 m. – jau aprašyta. Joje buvo vienas Švč. Jėzaus Širdies altorius, prie kurio Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio (1802–1838) leidimu vyko pamaldos. Apie kitus atvaizdus žinių nėra. XX a. pradžioje Švėkšnoje pradėjus statyti dabartinę bažnyčią, dalis jos inventoriaus galėjo būti perkelta į koplyčią (dabartinis altoriuje kabantis šv. Judo Tado paveikslas, buvusios didžiojo altoriaus šv. Petro ir Pauliaus skulptūros ir šv. Jurgio atvaizdas). Apie koplyčios altoriaus atvaizdų kaitą ar kitus ten buvusius atvaizdus žinių neturima, o trumpame aprašyme paminimas tik Švč. Jėzaus Širdies altorius. Kai kurių tyrėjų nuomone,[5] XVIII a. paveikslai, vaizduojantys Biblijos scenas, išliko iš antrosios, po 1732 m. gaisro pastatytos, bažnyčios. Paveikslai buvo perkelti į trečiąją bažnyčią, o pastačius kevirtąją (dabartinę) kaip netinkami – atsidūrė kapinių koplyčioje.
Rasti Švėkšnos bažnyčios dokumentai liudija, kad iki XIX a. vidurio biblinio ciklo joje nebuvo. Bandant paaiškinti paveikslų kilmę, buvo atkreiptas dėmesys į jų specifinę išvaizdą ir retą ikonografiją. Manoma, kad paveikslai kabėjo paeiliui, galbūt sudarė ištisinę juostą, nes tai rodo susiję paveikslų įrašai. Tuomet panašios sandaros ir meninio pobūdžio biblinių paveikslų serijos buvo dažnos evangelikų liuteronų bažnyčiose, o Švėkšnos parapijos žemės ribojosi su liuteronišku Klaipėdos kraštu Prūsijos pasienyje. Istorinių duomenų trūkumas neleidžia tvirtinti, kad ciklas buvo sukurtas būtent šios konfesijos maldos namams. Koplyčioje yra buvęs ir neįprasto siužeto katalikiškoms šventovėms paveikslas „Jėzus su Nikodemu“, tačiau vėliau dingęs (išlikusi nuotrauka).[5]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Koplyčiai būdinga liaudiška klasicizmo stilistika. Statinys vienbokštis, stačiakampio plano su šoniniu priestatu, apside ir portiku su keturiomis kolonomis. Stogas centrinėje dalyje dvišlaitis, apsidėje – pusiau kūginis, ant bokštelio – kūginis. Priekinis fasadas su varpinės bokšteliu orientuotas į centrinius kapinių vartus (šiaurės kryptimi). Fasadų angos (durų ir langų) stačiakampės. Stogo smailes vainikuoja du ornamentuoti kryžiai (13973). Šie kaltinės geležies gaminiai datuojami XIX a. pr. Rąstinės sienos apkaltos vertikaliomis apdailinėmis lentomis.
Vidinę erdvę dengia medinė sijinė perdanga, įrengtos medinės grindys. Balkonas su tekintų baliustrų tvorele, paremtas laikančių medinių kolonų. Altorius su tabernakuliu ir paveikslu „Šv. Judas Tadas“ (13968). Jo šonus puošia dvigubos romaninės kolonos su augalų motyvais dekoruotais kapiteliais. Altoriaus šonuose stovi skulptūros „Šv. Petras“ ir „Šv. Povilas“ (13970). Jos medinės, datuojamos XVIII a.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Asta Giniūnienė. Vieno biblinio ciklo kilmės ir ikonografijos paieškos. Menotyra, Vilnius: Lietuvos mokslų akademija, 2016, t. 23, Nr. 1, p. 1–21.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo parapija
- ↑ „Koplyčia“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-11-24.
- ↑ Švėkšnos ir jos apylinkių lankytinos vietos. Švėkšnos bažnyčia Archyvuota kopija 2007-03-11 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Šilutės kraštas (enciklopedinis žodynas)
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 Vieno biblinio ciklo kilmės ir ikonografijos paieškos/One biblical cycle: search of the origin and iconography. (Asta Giniūnienė)
- ↑ Lietuvos bažnyčios, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1980, T. 1, p. 233 (Bronius Kviklys)
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |