Šachmatų laikrodis
Šachmatų laikrodis – prietaisas laiko kontrolei stalo žaidimuose (pavyzdžiui, šachmatuose, šaškėse, go, renju, reversi ir kt.) užtikrinti, paprastai susidedantis iš dviejų sujungtų laikrodžių.
Pirmąjį analoginį šachmatų laikrodį, panaudotą 1883 m. Londone vykusiame šachmatų turnyre, sukonstravo Thomas Bright Wilson.[1] 1899 m. pradėta naudoti vėliavėlė.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laiko kontrolė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Galvojimo laikas neribojamas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po 1834 m. Bourdonnais-McDonnell mačo ir 1851 m. Londono turnyro kilo klausimų: ar žaidėjui turėtų būti skiriama labai daug laiko? Iki tol buvo laikomas nerašytos mėgėjų taisyklės, suteikiančios žaidėjams kiekvieno ėjimo apgalvojimui neribotą laiką. Pradėjus svarbiausiose varžybose kiekvieno ėjimo laiko fiksavimą, paaiškėjo, kad 1843 m. Stauntono – Pjero Saint-Amanto mačo partija vidutiniškai trukdavo devynias valandas ir kad vienas žaidėjas Londono turnyre vienam ėjimui apgalvoti naudojo net dvi valandas ir 20 minučių.
Pasipriešinimas laiko švaistymo taktikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Horvardas Stauntonas, įtakingiausias XIX a. pirmosios pusės žaidėjas, griežtai kritikavo šachmatininkus, kurie „leisdavo valandas ėjimui, kai gali pakakti minučių“. Jis pasiūlė apriboti kiekvienam ėjimui skirtą laiką iki nurodyto minučių skaičiaus.
Laiko kontrolės būdų paieška[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tačiau dauguma autoritetų suabejojo ir teigė, kad nors vieni ėjimai nusipelno ilgo svarstymo, o kiti labai nedaug, bet leidus žaidėjui vieną ėjimą galvoti net 10 minučių, reikštų, kad dviem žaidėjams gali prireikti dviejų valandų, kad sužaistų tik šešis ėjimus. Buvo atsisakyta vieno ėjimo laiko apribojimo principo visuose žaidimuose, išskyrus korespondencinius šachmatus ir kai kurias greito šachmatų žaidimo formas, kuriose žaidėjai galėtų priimti sprendimą kas 5 ar 10 sekundžių.
H. Stauntonas pasiūlė už laiko limito viršijimą skirti baudą, ir tai, kai kuriuose tarptautiniuose turnyruose dar ir 1906 m. (Niurnbergas) buvo bandoma. Tačiau tai, kaip atgrasymo priemonė, pasirodė nepakankama, o figūros konfiskavimas galiausiai tapo vienintele priemone. Bauda buvo laikoma privaloma po 1882 m.Vienos turnyro, kai pretendentas į pirmąją premiją, Jamesas Masonas, vienoje partijoje viršijęs laiko limitą, galiausiai laimėjo po to, kai jo varžovas atsisakė reikalauti nuobaudos.
Antras principas, kartais vadinamas “staigia mirtimi”, taip pat neprigijo. Naudojant šį formatą, visiems žaidėjo ėjimams partijoje nustatomas laiko limitas. Ši laiko kontrolė XIX amžiuje ir daugumoje XX buvo laikoma pernelyg griežta, nes žaidėjui įgijusiam milžinišką pranašumą, bet turinčiam per mažai laiko, grėsdavo pralaimėjimas. “Staigios mirties” principas išliko tik tam tikrose greitųjų šachmatų formose, pavyzdžiui, penkių minučių šachmatuose, kai kiekvienam žaidėjui visiems ėjimams skiriamos penkios minutės.[2]
Trečiasis ir populiariausias laiko kontrolės principas – tai lanksti sistema, kurią pasiūlė XIX amžiaus vokiečių žaidėjas ir autorius Tassilo von Heydebrand und der Lasa. Jis siūlė leisti kiekvienam žaidėjui partijoje turėti laiko banką, iš kurio būtų galima atlikti iš anksto nustatytą ėjimų skaičių, pavyzdžiui, per dvi valandas – 30 ėjimų. Šis principas nuo 1861 m., priimtas daugumoje varžybų. Jis leidžia kiekvienam žaidėjui planuoti laiką, greitai žaidžiant vienus ėjimus, o kitiems, skiriant gal net valandą ar daugiau. Be to, žaidėjas, atlikęs nustatytą ėjimų skaičių, gautų papildomą laiko biudžetą, pavyzdžiui, vieną valandą kitiems 15 ėjimų, ar pan.
Pirmosios varžybos kontroliuojant laiką[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dviejų garsių meistrų – vengro Leventalio ir Vokietijos atstovo Horvicos – mačas Londone, vykęs 1853 m., tapo pirmosiomis varžybomis, surengtomis kontroliuojant galvojimo laiką. Varžovai sutarė kiekvienam ėjimui skirti dešimt minučių. Laikas buvo skaičiuojamas pagal smėlio laikrodį. Tačiau šiose varžybos pradelsusiam nustatytą laiką dar nebuvo skiriamas pralaimėjimas, kaip yra dabar, bet piniginė bauda.
Netrukus paaiškėjo: dešimt minučių kiekvienam ėjimui yra per daug, nes vidutinė tokio žaidimo trukmė būtų apie 12–13 valandų. Be to, ir dalyviams nepatogu, kai griežtai reguliuojamas kiekvieno ėjimo galvojimo laikas. Daug geriau turėti tam tikrą laiką ėjimų serijai.
Ši idėja pirmą kartą buvo realizuota 1861 m. Adolfo Anderseno – Ignaco Kolišo mače, kur kiekvienam partneriui buvo skiriama dvi valandos 24 ėjimams. Tai yra beveik 2 kartus daugiau, nei mūsų laikais skiriama didmeistriams, tačiau prie laiko kontrolės nepratusiam vengrų meistrui I. Kolišui atrodė, kad skiriama per mažai laiko. Viršijus laiko limitą buvo skiriama piniginė bauda. Žaidėjas, susimokėjęs baudą, galėdavo tęsti žaidimą, kitaip užskaitydavo pralaimėjimą.
I. Kolišui primygtinai reikalaujant, po kelių mėnesių sužaistame Luiso Paulseno ir Ignaco Kolišo mače mąstymo laikas 24 ėjimams buvo padidintas iki dviejų su puse valandos. Varžybų nuostatuose buvo nurodyta, kad vienam iš dalyvių, viršijus nustatytą galvojimui laiką, žaidimas tęsiamas toliau tik nusižengusio žaidėjo, laimėta partija užskaitoma kaip lygiosios, lygiosios – kaip pralaimėjimas, o pralaimėjimas, – kaip dvigubas pralaimėjimas.
Tačiau kai kuriems meistrams (tame tarpe – Zygbertui Tarašui) tokia tvarka nepatiko. Jie manė, kad ji gniuždo jų kūrybinį procesą ir siūlė grįžti prie piniginių baudų. Pasiūlymas buvo tikrinamos praktikoje, kol 1906 m. Niurnberge vykusiame turnyre piniginės baudos galutinai nesusikompromitavo.
Jame šachmatų meistrai itin ilgai apgalvodavo kiekvieną ėjimą ir, prisirinkę daug baudų, turnyro organizatoriams įsiskolino nemažas sumas. Manoma, kad jei turnyre baudos nebūtų atšauktos, dalyviams, baigti turnyrui bei grįžti namo, būtų pritrūkę lėšų. Po šio turnyro piniginės baudos, už laiko galvojimui viršijimą, nebebuvo skiriamos.[3]
Mechaninio šachmatų laikrodžio sukūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laiko kontrolės technika po truputi vystėsi. Vokiečių baronas von der Lasa pasiūlė naudoti du laikrodžius ir žymėti abiejų žaidėjų kiekvienam ėjimui sugaištą laiką. Toks skaičiavimas buvo populiarus Europoje, nes smėlio laikrodis pasirodė esąs problemiškas. Temperatūra ir drėgmė turėjo įtakos smėliui, todėl tikslumas įvairiose vietovėse ir varžybose keitėsi. Taip pat, suirzęs žaidėjas gali pasukti netinkamą smėlio laikrodžio galą, ar suklydęs pasukti priešininko laikrodį ir sugadinti žaidimą.
Problema išsisprendė kai 1983 m. Londono tarptautiniame turnyre pirmą kartą buvo panaudotas mechaninis šachmatų laikrodis. Jį sudarė du vienodi švytuokliniai laikrodžiai, nustatyti priešinguose pusiausvyros sijos galuose. Panaudojimas buvo paprastas: kai žaidėjas padaro savo ėjimą, jis perkelia savo laikrodį į padėtį, kuri sustabdo jo švytuoklę ir paleidžia varžovo laikmatį.
Juos sukūrė laikrodžių meistras ir šachmatų mėgėjas Thomas Brightas Vilsonas. Mechaniniai laikrodžiai po eilės patobulinimų buvo naudojami šachmatų varžybose virš 100 metų.
Mechaninis laikrodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šachmatų laikrodžiai susideda iš dviejų lygiagrečių laikmačių, kurių kiekvienas turi mažą mygtuką virš jo, kurį žaidėjas, atlikęs ėjimą, gali paspausti. Tai sustabdo žaidėjo ir paleidžia priešininko laikrodį. Toks supaprastintas prietaisas leidžia žaidėjui išgyventi sunkumus dėl laiko trūkumo – situacijas, kai reikia, likus mažiau nei minutei skirto laiko, atlikti dar 20 ar 30 ėjimų.
Kitas reikšmingas pasiūlymas, pateiktas XIX amžiaus pabaigoje: pakabinti ciferblato viršuje, prieš 12-ka, mažą skląstį, vadinamą vėliava, padėjo nutraukti chroniškus ginčus, ar ir kada, žaidėjas viršijo laiko limitą.
Esmė tokia: artėdama prie 12-kos minutinė rodyklė paliečia ir pakelia vėliavėlę iki horizontalios padėties. Rodyklė, kurį laiką (apie 3 min.) iš apačios dar palaiko vėliavėlę, bet judėdama į priekį, ji galiausiai išeina iš po jos. Nepalaikoma vėliavėlė, kabanti ant ašies, iš horizontalios padėties nusvyra (krenta) į vertikalią, užfiksuodama galvojimo laiko pabaigą.
Elektroninis laikrodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors skaitmeniniai šachmatų laikrodžiai dabar beveik be išimties naudojami aukštos klasės turnyruose, jie dar nėra visapusiškai įsitvirtinę visose žaidimų klasėse. Būta įvairių nuomonių: kai kurie šachmatininkai džiaugiasi tuo, kad skaitmeniniai, skirtingai nei analogiški, neskleidžia tiksinčio triukšmo, leidžia tiksliai nustatyti mąstymo laiką bei naudoti įvairius žaidimo laiko režimus. Kiti atmeta skaitmeninius šachmatų laikrodžius, nes jie yra brangesni, neskleidžia įprastų tiksinčių garsų, veikia tik su baterijomis ir t. t.
Pirmieji žingsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Elektroninių šachmatų laikrodžių patentų būta nuo XX amžiaus vidurio.[4] [5] XX amžiaus Devintajame dešimtmetyje išradėjai sukūrė pirmuosius skaitmeninių šachmatų laikrodžių prototipus, pagrįstus elektroninėmis grandinėmis ir maitinamais iš baterijų. 1985 m. Benas Bulsinkas, tuometis Enschede universiteto Nyderlanduose studentas, pagamino pirmąjį elektroninį šachmatų laikrodį, kurį daugelis šachmatininkų ir šachmatų asociacijų pripažino geru, tačiau jis neprigijo dėl to, kad gamyba rankomis plačiam naudojimui buvo per brangi.
1988 m. buvęs pasaulio šachmatų čempionas Robertas Fišeris pasiūlė elektroninį šachmatų laikrodį, kuris įgyvendino jo sugalvotą laiko skaičiavimo šachmatų partijoje režimą dabar vadinamą jo vardu, kur abu žaidėjai, pradėję nuo fiksuoto mąstymo laiko, po kiekvieno atlikto ėjimo, tolimesniam galvojimui gali gauti tam tikrą papildomą sekundžių skaičių. 1989 m. Fišeris už šį pasiūlymą gavo JAV patentą Nr. 4 884 255.[6]
Pridedamo laiko kontrolė pirmą kartą buvo panaudota privačiai organizuotose 1992 m. Fišerio – Spaskio mačo revanšo dėl pasaulio čempiono vardo varžybose[7], o po jų, išpopuliarėjo platesniame šachmatų pasaulyje ir buvo naudojama 1998 m. pasaulio šachmatų čempionate.
Tolimesnis skaitmeninių šachmatų laikrodžių vystymasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1985 m. pirmasis DGT[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šachmatų treneris ir organizatorius Albertas Vasse pasiūlė, kad kasmetinis „Melody Amber“ šachmatų turnyras Monake turėtų pradėti naudoti „Fišerio“ laiką. Vasse susisiekė su Benu Bulsinku (Ben Bulsink) ir jie kartu kreipėsi į turnyro rėmėją Joopą van Oosteromą ir pasiūlė pagaminti skaitmeninius šachmatų laikrodžius. Gavę pritarimą, jie toliau kūrė bei gamino pirmuosius skaitmeninius šachmatų laikrodžius[8].
1993 m. FIDE savo Generalinėje asamblėjoje Kuritiboje, sudarė trejų metų sutartį su DGT Projects kompanija, kad pagamintų „Oficialų FIDE šachmatų laikrodį“.
1994 m. DGT FIDE laikrodis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jis buvo sukurtas bendradarbiaujant su Tarptautinė šachmatų federacija, visiškai laikantis FIDE šachmatų taisyklių. Visame pasaulyje nuo 1994 m., kai jis buvo pristatytas, parduota daugybė šių šachmatų laikrodžių.
Elektroninį šachmatų laikrodį siūlyta naudoti varžybose nuo 1970-ųjų, tačiau šachmatų bendruomenėje pirmasis plačiai pripažintas buvo DGT FIDE laikrodis. Tai aiškinama tuo, kad buvo atsižvelgta į šachmatininkų norus bei pageidavimus: vienas tokių pavyzdžių būtų didelė laiko svirtis laikrodžio viršuje. Tai ne tik lengviau, trūkstant laiko, žaidžiant greitąsias, žaibo, kulkos partijas, pataikyti į ją ranka, bet ir aiškiai, net už 20 metrų, matosi, kurio žaidėjo eilė daryti ėjimą.
Šį modelį 1998 m. pakeitė DGT2000.[9]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Robert Byrne]„In Chess, Clock Makes Nerves Jump“, „New York Times“, 1987 m. spalio 20 d. [1]
- ↑ „Laiko kontrolė varžybose. Ištakos“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. geg. 7 d.
- ↑ Михаил Юдович. Сто лет шахматным часам // 64 Шахматное обозрение. 1983, Nr. 9, P. 20-21.
- ↑ „US4062180A Electronic chess clock“. Nuoroda tikrinta 2021 m. bir. 11 d.
- ↑ „United States Patent 4,062,180 Meshi , et al. December 13, 1977“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. bir. 11 d.
- ↑ „Unitet States Digital chess clock Patent 4,884,255 Robert Fischer November 28, 1989“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. bir 11d.
- ↑ „1992 m. Fišerio Spaskio mačas revanšas“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. bir. 11 d.
- ↑ „Skaitmeninės technologijos žaidimuose“ (anglų). Suarchyvuotas originalas 2021-06-12. Nuoroda tikrinta 2021 m. bir 12 d..
- ↑ „History of the clocks“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2021 m. bir 12 d..
