Vokietijos Rytų Afrika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Schutzgebiet Deutsch-Ostafrika
Vokietijos Rytų Afrika
Vokietijos protektoratas
Flag of the Sultanate of Zanzibar.svg
1885 – 1919 Flag of Tanganyika (1919-1961).svg
 
Flag of Belgium.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of Vokietijos Rytų Afrika
Kolonijos žemėlapis (raudonas)
Sostinė Bagamojas (1885–1890), Dar es Salamas (1890-1918)
Valdymo forma protektoratas
Era Imperializmas
 - Įkurta 1885
 - Panaikinta 1919 m.
Valiuta Vokietijos Rytų Afrikos rupija

Vokietijos Rytų Afrika (vok. Schutzgebiet Deutsch-Ostafrika) – Vokietijos kolonijinės imperijos protektoratas Rytų Afrikoje. Apėmė dabartinės Tanzanijos, Ruandos ir Burundžio teritorijas. Egzistavo nuo 1885 m. iki 1919 m.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Prielaidos susiformuoti Vokietijos kolinijai Rytų Afrikoje susidarė kuomet avantiūristas keliautojas Karl Peters 1885 m. sudarė keletą sutarčių su genčių vadais Afrikos žemyne anapus Zanzibaro sąsiaurio. Vokiečiai aktyviai pradėjo pakrantės tyrinėjimą nuo Rufidžio pietuose iki Vitu šiaurėje. Kadangi Zanzibaro sultonas prieštaravo šiems veiksmams Svahilių krante, pirmasis Vokietijos kancleris Bismarkas pasiuntė 5 karo laivus. Vokietijai atitekę svarbiausi pakrantės miestai buvo Kilva, Bagamojas ir Dar es Salamas.

Naudodamasi Zanzibaro suformuotais karavanų keliais, Vokietija sparčiai plėtė savo įtaką gilyn į žemyną. 1890 m. Heligolando-Zanzibaro sutartimi vokiečiai pasidalino su britais sultonato kontroliuotas pakrantes pusiau, o taip pat tiesia linija nustatė tarpusavio sieną žemyne. Pietinė kolonijos siena su Portugalijos Rytų Afrika nusistovėjo ties Rufidžio upe, o vakarinė linija su Belgijos Kongu liko neaiški. Tačiau de facto Vokietija kontroliavo teritorijas iki pat Tanganikos ežero.

Vokiečiai pradėjo ekonominį krašto vystymą. Žemės buvo išnaudojamos komercinei žemdirbystei. Svarbiausiomis kultūromis tapo sizalis, kava, kaučiukas ir medvilnė. Vokiečiai steigė naujus miestus, pradėti tiesti geležinkeliai į krašto gilumą. Kolonijos sostinė Dar es Salamas išaugo ir tapo vienu gražiausių Užsachario Afrikos miestų. 1894 m. atradus aukso gyslas netoli Viktorijos ežero, pradėta kalnakasyba. Nepaisant visų pastangų, kolonija nebuvo pelninga ir reikalavo nuolatinių subsidijų iš Berlyno.

Didžioji dalis teritorijos administravimo, ypač Didžiųjų ežerų regione, buvo atliekama per vietos etninių grupių diduomenę, kuri turėjo savo dinastijas ir tęsė gerokai senesnes tradicijas. Šios nedidelės karalystės mokėjo duoklę Vokietijai. Dėl Vokietijos ekonominės ir kultūrinės politikos kolonijoje ne kartą kilo sukilimai. Didžiausi jų buvo hehių etninės grupės sukilimas 1891–1894, vadovaujamas karaliaus Mkvava, ir Madžimadži sukilimas 1905 m., kilęs pakrantėje.

1914 m. Vokietijai pradėjus karą Europoje, jis vyko ir Rytų Afrikoje, tarp Vokietijos Rytų Afrikos ir Britų Rytų Afrikos (dab. Kenija). Vokiečių kariuomenė ne tik susidūrė su tris kartus didesne Britų kariuomene šiaurėje, bet taip pat patyrė invaziją iš vakarų, t. y. iš Belgijos Kongo. Belgai okupavo vakarinę kolonijos dalį. Nepaisant kai kurių Vokietijos pergalių, 1918 m. generolas Paul Emil von Lettow-Vorbeck pasidavė. Kitais metais, po Vokietijos pralaimėjimo Europoje pasirašius Versalio sutartį, kolonija buvo panaikinta. Jos vakarinis pakraštys perėjo Belgijai (suformuotas mandatas Ruanda-Burundis), o didžioji dalis – Britų imperijai (suformuotas Tanganikos mandatas).

Administraciniai vienetai[taisyti | redaguoti kodą]

Vokietijos Rytų Afriką sudarė dviejų tipų administraciniai vienetai, dažniausiai vadinami administracinių centrų pavadinimais.

Gubernatoriai[taisyti | redaguoti kodą]