Viktoras Palys

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Viktoras Palys
Gimė	1907 m. rugsėjo 2 d. Alytus
Mirė	1987 m. balandžio 19 d. (79 metai) Kaunas
Palaidotas (-a)	Petrašiūnų kapinės
Sutuoktinis (-ė)	Magdalena Katiliūtė-Palienė
Vaikai	Jurgis Rimvydas Palys 1941 10 11 Viktoras Vaidotas Palys 1941 10 11 Algirdas Palys Rūta Palytė-Biliūnienė

Viktoras Palys (1907 m. rugsėjo 25 d. Alytuje – 1987 m. balandžio 19 d. Kaune) – Lietuvos skulptorius, dailininkas, profesorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1929–1987 m. gyveno Kaune, išskyrus 1936–1938 m., kai mokėsi Estijoje.

Nuo 1930 m. studijavo VDU Teisės fakultete. 1931 m. įstojo į Kauno meno mokyklos J. Zikaro vadovaujamą skulptūros studiją, kurią baigė 1936 m. Susidomėjo grafika. Skulptūros studijas tęsė Tartu „Pallas“ aukštojoje mokykloje pas Anton Starkopf. 1938 m. grįžęs į Kauną, mokytojavo 1-ojoje amatų mokykloje, daug kūrė, dalyvavo parodose. 1939 m. už skulptūrinę kompoziciją „Auka“ laimėjo Taupomųjų kasų premiją. Tais pačiais metais grįžo į VDU ir 1940 m. baigė Teisės fakultetą, apgynė diplominį darbą „Nusikaltimai turtui SSRS baudžiamojoje teisėje", tačiau teisininku niekada nedirbo.

Vaizdas:Viktoras Palys.jpg

Nuo 1940 m. dėstė dailę Kauno valstybinėje 3-ojoje amatų mokykloje; iki 1941 m. buvo jos direktorius. 1944–1951 m. buvo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dėstytojas, 1947 m. tapo docentu, 1948 m. – profesoriumi. 1946–1951 m. dirbo pavaduotoju mokymo reikalams. Taip pat dėstė dailę, anatomiją ir rusų kalbą Kauno kunigų seminarijoje. Jo mokiniai – garsūs dailininkai G. Jokūbonis, K. Kisielis, J. Balčikonis ir kt., kuriuos ne tik mokė, bet ir gelbėjo nuo sovietinės armijos. 1952–1954 m. buvo Kauno „Dailės“ kombinato dailininkas, direktoriaus pavaduotojas, 1955–1960 m. – direktorius.

1960 m. Kaune įsteigus Lietuvos dailės instituto vakarinį taikomosios dailės skyrių, iki 1982 m. dėstė piešimą, skulptūrą ir plastinę anatomiją. Iliustravo knygas, kūrė skulptūras. Monumentalumu išsiskiria skulptūros „Mirties genijus“ (1937 m.); dekoratyvinė parko skulptūra Kauno Ąžuolyne „Sėdintis vyras Archyvuota kopija 2018-01-24 iš Wayback Machine projekto.“ (pozavo Petras Jankevičius-Jankus,1938 m.) bei „Auka“ (1939 m.).

Sukūrė kamerinių skulptūrų („Bedarbis“ 1936, „Sėdinti mergaitė“ 1937, „Prie tvenkinio“ 1939) , portretų (žmonos, 1937, „Abiturientė“ 1959, M. Romerio 1970), paminklų (Petro Cvirkos Kaune, 1958, Liudo Giros Vilniuje, 1974), reljefų, medalių „Petras Cvirka“ 1960, Maironio, M. Riomerio bareljefai, prof. P. Mažylio, chirurgo A. Stropaus ir kitų portretiniai biustai, kunigų K. Paltaroko, L. Mažonavičiaus, J. Lapio atvaizdai.^[1], iliustravo knygų (Bernardo Brazdžionio „Per pasulį keliauja žmogus“ 1943).

Skulptūroms būdinga neoklasicistinės, apibendrintos formos, monumentalumas.

Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus.

Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.