Bernardas Brazdžionis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Bernardas Brazdžionis
Bernardas Brazdžionis.jpg
Gimė: 1907 m. vasario 2 d.
Stebeikėliai, Pumpėnų valsčius, Biržų apskritis
Mirė: 2002 m. liepos 11 d. (95 metai)
Los Andželas
Sutuoktinis(-ė): Aldona Irena Stanionytė (1912 07 11 - 2005 07 16)
Vaikai:

Algis Bernardas (g. 1935 02 06), Dalius Antanas (1937 12 17 - 1985 07 29), Saulė Teresė (1943-1992)

Veikla: prozininkas, poetas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, muziejininkas
Alma mater: 1934 m. Vytauto Didžiojo universitetas
Bernardo Brazdžionio kapas Petrašiūnų kapinėse

Bernardas Brazdžionis (1907 m. vasario 2 d. Stebeikėliuose, Pumpėnų valsčius, Biržų apskritis – 2002 m. liepos 11 d. Los Andžele) – lietuvių prozininkas, poetas, dramaturgas, spaudos darbuotojas, muziejininkas, literatūros kritikas.

Slapyvardžiai: Vytė Nemunėlis, J. Brazaitis, J. Stebeikis, B. Brn., B. Nardis Brazdžionis, Bern. Žvainius, J. Braz., Jaunasis Vaidevutis, B. Br. Gintvytis, B. Nardis, J. Žadeikis, A. Pagramantis, Mikas Lašavikas, Jonas Baika, M. Kiškutis, V. Klevelis.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1908 m. su tėvais gyveno JAV. 1914 m. grįžo į Lietuvą. Pirmajam pasaulinim karui tėvą mobilizavus Rusijos imperijos kariuomenėn, su motina apsigyveno Pasvalio valsčiaus, Žadeikių dvare.

Pradžios mokyklą lankė Pasvalyje, Žadeikiuose. 19211929 m. mokėsi Biržų gimnazijoje. 19291934 m. Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Universitete dalyvavo studentų akademiniuose būreliuose: ateitininkų „Šatrijos“ draugijoje, Humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, nuo 1931 m. jai vadovavo. 1931 m. išleido eilėraščių rinkinį „Amžinas žydas“. Dalyvavo Kauno ir kitų miestų literatūros vakaruose.

Mokytojavo, nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje, nuo 1940 m. – Maironio literatūros muziejaus direktorius.

1933 m. redagavo studentų laikraštį „Lietuvos studentas“, 19321940 m. – „Ateities spinduliai“, 19341935 m. – „Pradalgės“, 19381939 m. – „Dienovidis“, 1942 m. – almanachą „Literatūros metraštis“. Jono Brazaičio slapyvardžiu spausdino kritinius straipsnius leidiniuose „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“, „XX amžius“, „Aidai“, „Gabija“. [1]

1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ravenbsurge dalyvavo išeivijos lietuvių kultūriniame gyvenime. 1947 m. suredagavo Lietuvių rašytojų draugijos metraštį „Tremties metai“. 1949 m. atvyko į JAV. Gyvendamas Bostone, dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ Visuotinės literatūros skyriaus redaktorium, 19491950 m. redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“.

Nuo 1955 m. gyveno Los Andželo mieste. 19551972 m. žurnalo „Lietuvių dienos“ vyriausias redaktorius. Mirė 2002 m. liepos 11 d., palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąjį eilėraštį išspausdino 1924 m. jaunimui skirtame „Pavasario“ laikraštyje. 1926 m. dar būdamas gimnazistu, išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Baltosios dienos“. 1928 m. atskiru leidiniu išleido poemą „Verkiantis vergas“. 1928 m. būdamas aštuntos klasės mokiniu, dalyvavo jaunųjų poetų antologijoje „Pirmas dešimtmetis“.

Dar būdamas jaunas, susipažino su Europos literatūrinėmis srovėmis. Iš lietuvių didžiausią įtaką turėjo Vincas Mykolaitis-Putinas. Būdingiausi jo poezijos bruožai – gaivališkumas, kontrastiškumas, aštrūs dramatiški konfliktai. Jo kūrybos amplitudė – nuo romantiško svajingumo iki realizmo, nuo švelnių lyriškų plonybių iki grotesko, nuo švelnios maldos iki rūstaus grūmojimo. Forma atrodo archajiška, bet poezija moderni ir aktuali. Jis puoselėjo tris motyvus: visuomeninį (lietuvišką ir bendražmogiškąjį), asmeninį, gamtos. Jis elegiškas ir giedras visur.

Bernardo Brazdžionio poezija originali, individuali. Jo talentas paremtas lietuviškomis tradicijomis. Įkvėpimo jis ieškojo liturginėje literatūroje. Taip susiformavo savitos poetinės formos ir dvasia. Jis tapo tautiškas ir kartu visuotinai žmogiškas poetas. Jam įtakos turėjo vokiečių romantikai, modernieji autoriai. Yra išvertęs daug pasaulinės poezijos.

Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]

Poezijos rinkiniai:

  • 1926 m. – „Baltosios dienos“,
  • 1928 m. – „Verkiantis vergas“,
  • 1931 m. – „Amžinasis žydas“,
  • 1933 m. – „Krintančios žvaigždės“,
  • 1936 m. – „Ženklai ir stebuklai“ („Sakalo“ leidyklos premija),
  • 1939 m. – „Kunigaikščių miestas“ (1940 m. valstybinė premija),
  • 1941 m. – „Šaukiu aš tautą“,
  • 1943 m. – „Iš sudužusio laivo“ (išleista slapta vokiečių okupacijos metais),
  • 1943 m. – „Per pasaulį keliauja žmogus“,
  • 1944 m. – „Viešpaties žingsniai“ (išleista slapta),
  • 1945 m. – „Svetimi kalnai“ (Švietimo valdybos premija),
  • 1947 m. – „Šiaurės pašvaistė“,
  • 1953 m. – „Didžioji kryžkelė“ (Lietuvių rašytojų draugijos premija),
  • 1956 m. – „Vaidila Valiūnas“,
  • 1961 m. – „Vidudienio sodai“ („Aidų“ 1958-9 metų literatūros premija),
  • 1970 m. – „Poezijos pilnatis“,
  • 1989 m. – „Po aukštaisiais skliautais“ (1986 m. JAV LB Literatūros premija),
  • 1992 m. – „Tarp žemės ir dangaus“, „Tysiąc obrazow“,
  • 1994 m. – „Naujametiniai eilėraščiai“,
  • 1995 m. – „Vilčių valtys“,
  • 1997 m. – „Šiapus ir anapus mūsų laiko“,
  • 1999 m. – „Ąžuolas“,
  • 2002 m. – „Bernardas Brazdžionis sugrįžta“, „Kalambūrai ir limerikai“, „Roads and Crossroads“,
  • 2004 m. – „Kas šviečia virš galaktikų visų“.

Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleistos knygeles vaikams:

  • 1931 m. – „Mažųjų pasaulis“,
  • 1934 m. – „Drugeliai“,
  • 1936 m. – „Kiškio kopūstai“ (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros premija),
  • 1938 m. – „Algirdukas pupuliukas ir Kazytė jo sesytė“,
  • 1938 m. – „Laiško kelionė Argentinon“ bei „Vyrai ir pipirai“,
  • 1939 m. – „Purienos“ ir „Meškiukas Rudnosiukas“ (1951 m. literatūrinė premija),
  • 1941 m. – „Dėdė Rudenėlis“,
  • 1943 m. – „Mokykla miške“ ir „Gintaro kregždutė“,
  • 1944 m. – „Pavasario upeliai“ ir „Kalėdų Senelis“,
  • 1945 m. – „Tėvų nameliai“,
  • 1946 m. – „Mažoji abėcėlė“,
  • 1951 m. – „Pietų vėjelis“,
  • 1952 m. – „Lietuvai tėvynei“ ir „Po tėvynės dangum“,
  • 1984 m. – „Mažųjų dienos“,
  • 1992 m. – „Pavasario kelionė“,
  • 1995 m. – „Pavasario upeliai“, „Tėvų nameliai brangūs“,
  • 1996 m. – „Pažiūrėk į dangų“, „Strykt Pastrykt Velykis“,
  • 2006 m. – „Šimtą metų aš gyvensiu“.

Poetiniu požiūriu B. Brazdžionis yra tarp didžiųjų Lietuvos poetų. Asmeniškuose ir gamtos motyvuose pasiekia universaliosios poezijos subtilumą ir gelmę. Vaikams skirtoji literatūra yra aukščiau specialiosios literatūros lygio.

Įvertinimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1989 m. apdovanotas Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo medaliu „PRO ECCLESIA ET PONTIFICE“.
  • 1991 m. suteiktas Pasvalio miesto Garbės piliečio vardas.
  • 1998 m. – Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinas.
  • 1998 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1 laipsnio ordinas.
  • 1996 m. – Šaulių žvaigždė.
  • 1994 m. suteiktas VDU garbės daktaro vardas,
  • 1995 m. – suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas.

Atminimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1997 m. sukurtas dokumentinis filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (rež. Algirdas Tarvydas).
  • 2001 m. sukurtas vaizdo filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“.
  • 2002 m. išleista knyga „Poetas Bernardas Brazdžionis grižta į Lietuvą: fotografijos, eilėraščiai, straipsniai“.
  • 2009 m. Tarp 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Bernardas Brazdžionis. [2]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]