Šv. Morkaus bazilika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Venice(basilica).JPG

Šv. Morkaus bazilika – bizantiškos stiliaus, penkių kupolų bazilika Venecijoje, Italijoje.

Knygoje „Šv. Morkaus gyvenimas“ rašoma, kad šis evangelikas, keliaudamas iš Akvilėjos į Romą, išsilaipino prie Rialto ir čia patyrė regėjimą, kuriame apsilankęs arkangelas praneša esą Morkus bus palaidotas šioje vietoje. 828 m., kai du pirkliai iš Aleksandrijos Egipte į Veneciją pargabeno šventojo kūną, dodžas Džustinianas įsakė pasatyti bažnyčią. 832 m. statyba uvo baigta, tačiau 976 m. kilus maištui prieš dodžą Pjetrą Kardinają IV statinys buvo labai apgriautas. Dodžas Domenikas Kontarinis įsakė restauruoti baziliką, tačiau vykstant darbams dingo šventojo palaikai – jie atsirado tik 1094 m., valdant dodžui Vitalei Faljieriui.

Bazilikos fasadą sudaro du orderiai, kiekvienas turi po penkias arkas. Apatinio orderio kolonos (jos išskobtos iš skirtingų medžiagų) eina pakaitomis su negiliais bareljefais. Dalis statybinių medžiagų paimtos iš romėnų statinių Ravenoje, kitos po 1204 m. surengto ketvirtojo kryžiaus žygio atplukdytos iš Konstantinopolio. Virš pirmųjų durų bazilikos kairėje (Šv. Alipijaus durų) puikuojasi pirmoji pastato mozaika – „Šv. Morkaus palaikų nuėmimas nuo kryžiaus“ – kuri buvo sudėliota 1260 m.

Šv. Morkaus bazilikos kupolai

Virš mozaikos yra XIV a. timpanas, kurį puošia negilus bareljefas, vaizduojantis keturis evangelikus. Virš antrųjų durų yra pagal Sebastiano Ričio piešinį suklota mozaika, vaizduojanti Šv. Morkaus palaikų garbinimą. Didžiausias centrines duris puošia apokalipsės mozaika, o virš jos esančią estradą puošia kolonos, iš kurių aštuonetas skobtos iš raudono porfyro. Bizantiško stiliaus bronzos durys gamintos VI a.

Ketvirtas ir penktas duris puošia dvi Leopoldo dal Paco mozaikos, sudėliotos pagal Sebastiano Ričio piešinius. Tai „Venera, priimanti šventojo palaikus“ ir „Palaikų gabenimas iš Aleksandrijos“.

Fasado viršutinėje dalyje, centre, yra didelis stiklo langas. Jį supa mozaikos. Tiesą sakant, tai kopijos, kuriomis 1980 m. pakeistas garsusis originalus keturių bronzinių žirgų, atgabentų iš Konstantinopolio, komplektas. Išbaigtumo fasadui suteikia gotikinės kultūros – Šv. Morkų simbolizuojantis aukso liūtas, o pietiniame kampe – skulptūrinė „Tetrarchų“ grupė. Šis, iš porfyro pagamintas, IV a. kurinys vaizduoja imperatorių Diokletianą ir tris jo bendravaldžius.

Visos penkios durys atsiveria į narteksą, einantį visu ilgu bazilikos pasieniu. Jį dengia šeši smulkūs kupolai. Čia išliko ir originalios, pirmykštės kolonos, dengtos marmuru ir Senojo Testamento scenas vaizduojančiomis mozaikomis. Penki stambūs stogo kupolai iškilę virš pagrindinės bei šoninių navų ir jų susikirtimo vietų.

Įdomiausias dalykas visame bazilikos interjere – apsidžių ir kupolų vidų išklojusios mozaikos. Šie ciklai, akindami stebėtoją savo auksiniu fonu, leidžią visai kitaip suvokti interjerą. Seniausios mozaikos puošia didžiausią apsidę – spėjama, kad amžius siekia dožo Domekino Kontarinio valdymo laikus. Naujausios (suklotos XIII a. pirmoje pusėje, „Dangun žengimo“ ciklas) puikuojasi centriniame kupole, tačiau visos tikrai turi rytietiškų bruožų, nes Venecija kadaise buvo dinamiškiausias visuose Vakaruose bizantiškos kultūros centras.

Medžiagų brangumas, menų kūrinių tobulumas ir papuošimų gausa rodo Venecijos respublikos galią ir subtilų ją valdžiusių aristokratų skonį.