Terio samių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Terio samių kalba
saa´mekiill
Kalbama: Rusija (Murmansko sritis)
Kalbančiųjų skaičius: 2 (2009 m.)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių:
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Uralo kalbos
 Finougrų
  Finų - permių
   Samių
    Terio samių

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba:
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: smi
ISO 639-2: smi
ISO 639-3: sjt

Terio samių kalba – samių kalbų grupės kalba, vartojama Rusijoje, Kolos pusiasalio šiaurės rytinėje dalyje gyvenančių samių. Terio samių kalba yra beveik išnykusi, nes 2004 m. ja kalbėjo 10, o šiuo metu tik 2 žmonės.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Terio samių kalba pažymėta 9 numeriu.

XIX a. pabaigoje, rytinėje Kolos pusiasalio dalyje buvo 6 Terio samių kaimai, kuriuose apytiksliai gyveno 450 žmonių. 2004 m. gyveno 100 Terio samių, iš kurių 2 kalbėjo Terio samių kalba; kiti nutautėjo ir kalba rusų kalba.[1]

Terio samių kalbos vartojimas smuko sovietinės kolektyvizacijos metais, kai 1930 m. buvo uždrausta kalbėti Terio samių kalba namuose ir mokyklose. Taip pat buvo panaikinamas didžiausias Terio samių kaimas Jokanga, iš kurio samiai buvo priversti kraustytis į Gremikos karinę bazę.[1]

Rašto paminklai[taisyti | redaguoti kodą]

Terio samių kalba neturi mokomųjų priemonių, oficialaus rašto, nežinoma jos gramatika, tačiau ši kalba yra tyrinėta ir yra palikusi rašto paminklų.[2][3]

Seniausias Terio samių kalbos, bei visų samių kalbų rašto paminklas yra brito Stephen Burrough 1557 m. surinktas Terio samių kalbos žodynėlis, išspausdintas Richard Hakluyt.[4]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 Tiuraniemi Olli: „Anatoli Zaharov on maapallon ainoa turjansaamea puhuva mies“, Kide 6 / 2004.
  2. Itkonen T. I.: „Koltan- ja kuolanlapin sanakirja“, Helsinki: Société Finno-Ougrienne, 1958.
  3. Itkonen T. I.: „Koltan- ja kuolanlappalaisia satuja“, 1931.Memoires de la Société Finno-Ougrienne 60
  4. Aikio Samuli: „Olbmot ovdal min – Sámiid historjá 1700-logu rádjái“. Girjegiisá: Kárášjohka, 1992.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]