Barbarosos operacija

Operacija "Barbarosa"
Priklauso: Rytų Frontas
Data 1941 birželio 22 – 1941 gruodžio 5 Vieta Europinė SSRS dalis (dabartinė Baltarusija, Ukraina, Moldova, Vakarinė Rusija, Lietuva, Latvija ir Estija Rezultatas
Konflikto šalys
Trečiasis reichas  Rumunija  Suomija	Sovietų Sąjunga
Vadovai ir kariniai vadai
Adolf Hitler Ion Antonescu Carl Gustaf Emil Mannerheim	Josifas Stalinas Georgijus Žukovas Semionas Budionas Klimentas Vorošilovas Dmitrijus Pavlovas (sušaudytas)
Pajėgos
Vokietijos pajėgos (operacijos pradžioje): 3 000 000 karių 3 000 tankų 2 500 lėktuvų 7 000 artilerijos pabūklų	5.500.000 karių 20.000 tankų, 25.000 lėktuvų
Nuostoliai
Per 1.000.000 karių	Per 5.000.000 žuvusiųjų, iš kurių 3.800.000 karių

Operacija „Barbarosa“ (vok. Unternehmen Barbarossa, pradžioje Fall Barbarossa) – 1941 m. birželio 22 d. pradėto Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS, nuo kurio prasidėjo Vokietijos - Sovietų Sąjungos karas, kodinis pavadinimas.

Adolfas Hitleris bolševizmo sunaikinimą nacionalsocializmo pagrindiniu tikslu paskelbė 1925 m. Apie Sovietų Sąjungos užpuolimą jis pradėjo svarstyti nuo 1940 m. birželio ir 1940 m. liepos 31 d. savo sprendimą išsakė Vermachto aukščiausiąjai vadovybei. "Barbarosos" planas, pavadintas Šventosios Romos imperijos vokiečių karaliaus ir imperatoriaus Barbarosos garbei, buvo patvirtintas 1940 m. gruodžio 18 d. fiurerio direktyva Nr. 21.

Priežastys

Sovietų Sąjungos puolimas buvo bendrosios A.Hitlerio strategijos dalis. Pagal ją pirma reikėjo įsitvirtinti Vokietijoje, po to įsigalėti Rytų Europoje ir tapti viena iš pasaulio galybių šalia JAV, Jungtinės Karalystės ir Japonijos, o tam reikėjo nugalėti Prancūziją ir Sovietų Sąjungą.

Operacijos planavimas

1940 metų vasarą vieninteliais Vokietijos ir jos sąjungininkų priešais Europoje buvo likusi Jungtinė Karalystė. Anglija tebekariavo, Hitlerio nuomone, vien laukdama pagalbos iš TSRS. Šią operaciją planavo generolai E. Hoepneris, E. von Kleistas, H. Guderianas, E. Rommelis, W. Keitelis ir F. Paulius. Pagrindinis tikslas buvo per 3-4 mėnesius, staigia karine operacija nugalėti SSRS.

Informacijos rinkimas

Fiureriui patvirtinus operacijos planą, į SSRS oro erdvę ėmė dažnai įskristi vokiečių lėktuvai. 1941 balandžio 15 d. vokiečių lėktuvas Junkers Ju 86, įskridęs į SSRS oro erdvę buvo pastebėtas ir numuštas rusų naikintuvų. Lėktuvo pilotai iššoko su parašiutais, o nusileidę buvo sulaikyti ir apklausti. Jie aiškino, jog pasiklydo skrisdami į Krokuvą, kuri buvo okupuota vokiečių. Tačiau tokia versija buvo sunku patikėti, nes lėktuvas buvo numuštas skrendantis už 200 km nuo Krokuvos, giliai SSRS viduje.

Iš tikrųjų pilotai tarnavo vokiečių dalinyje vardu "Rowel", kurio pilotai slapta fotografavo ir rinko informaciją apie SSRS pajėgumus pasienyje, taip palengvindami pasiruošimą vokiečių įsiveržimui. Prie jų prisidėjo dar daugybė žvalgų ir agentų, be perstojo tyrinėję vietoves, rinkę kitą svarbią informaciją.

SSRS reakcija

Sovietų vadovybei apie planuojamą puolimą pranešė tiek sava, tiek britų bei JAV žvalgybos.

Dar gerokai prieš įsiveržimą SSRS agentas Ričardas Zorgė pranešė, jog Vokietija telkia gausias pajėgas netoli SSRS sienos. Paskutinis jo pranešimas apie gręsiančią ataką buvo išsiųstas 1941 gegužės 30 d. - likus mažiau nei mėnesiui iki Vermachto įsiveržimo. Pranešime buvo rašoma, jog "Hitleris birželio 20 dieną ruošiasi prieš Sovietų Sąjungą pasiųsti 170-190 savo kariuomenės būrių, nors ataka gali vėluoti vieną ar dvi dienas." Stalinas visa tai ignoravo. Jis net laikė visus Zorgės pranešimus specialiame segtuve, pavadintame "Pavojinga ir abejotina informacija".

SSRS diktatorius nenorėjo tikėti, kad vokiečiai taip greitai sulaužys Molotovo-Ribentropo paktą. Negana to, jis be perstojo į Vakarus naciams siuntė grūdus, nikelį, naftą ir kitas karui tęsti būtinas medžiagas.

Karo veiksmai

Įsiveržimas

Rytų frontas 1941 m. birželio 22 d. – rugpjūčio 25 d.

Pirmieji Vokietijos ir jos sąjungininkių daliniai SSRS sieną kirto 1941 m. birželio 22 d., 3:15 valandą ryto, oficialiai karo nepaskelbus. Puolimui Vokietija skyrė 150 divizijų su daugiau kaip 3.000.000 karių, tarp jų 19 tankų divizijų su 3 000 tankų, taip pat 7 000 artilerijos pabūklų ir 2 500 lėktuvų.

Per pirmąsias 24 valandas daugiau kaip 1500 SSRS lėktuvų buvo sunaikinti dar net nespėję pakilti (apie 300 numušti ore), o po savaitės Ašis jau buvo prasiskverbusi daugiau kaip 300 kilometrų į SSRS gilumą. Frontas driekėsi daugiau kaip 2 900 kilometrų.

Toks staigus, plataus masto puolimas užklupo Sovietų Sąjungą visiškai nepasiruošusią - karių trūko visose gynybos grandyse, o karo pradžioje keturiems Raudonosios Armijos kariams vidutiniškai tekdavo vos vienas ginklas. Dėl tokios prastos kariuomenės parengties bei SSRS generolų negebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus, Raudonosios Armijos daliniai buvo priversti nuolat atsitraukti. Pirmosiomis savaitėmis Vermachtas nesulaukė Raudonosios Armijos pasipriešinimo. Vienintelis netikėtumas privertęs juos kiek sulėtinti tempą buvo prasti SSRS keliai.

Didysis Tėvynės karas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – beletristika Jei galite, sutvarkykite.

Pirmosiomis dienomis J. Stalinas buvo visiškai suglumęs ir pasimetęs. Jis net neišdrįso liaudžiai pranešti žinios, jog SSRS buvo užpulta vokiečių. Žinią visuomenei pranešė užsienio reikalų ministras Molotovas. Tik praėjus kelioms savaitėms - 1941 m. liepos 4 d. - J. Stalinas pagaliau ryžosi prabilti tautai. Kalbą jis pradėjo niekuomet iki tol jo nevartotomis frazėmis, tokiomis kaip "mano broliai ir mano seserys". Taip pat, pripažino ir dar karta paminėjo faktą, jog SSRS buvo užpulta Vokietijos. Savo kalba jis siekė įkvėpti palūžusius tautiečius, iškeldamas klausimą - ar nenugalima vadinamos vokiečių armijos iš tiesų neįmanoma įveikti? Vermachtą, diktatorius lygino su Napoleono kariuomene, kuri taip pat buvo vadinama nenugalima.

Stalinas liepė rusams ir kitiems Sovietų Sąjungos gyventojams nepalūžti, noriai mobilizuotis, o esantiems šalia fronto linijos - palikti savo namus, juos sudeginti ir sunaikinti viską, kuo tik priešas galėtų pasinaudoti. Savo kalbos metu jis taip pat pirmą kartą pavartojo frazę "Didysis Tėvynės karas", siekdamas įkvėpti palūžusią tautą. Netrukus tūkstančiai savanorių iš visos SSRS (daugiausiai rusai), ėmė sparčiai mobilizuotis, o Uralo kalnyne esantys pramonės centrai, gaminantys amuniciją, ginklus ir kitą karinę techniką ėmė veikti visu pajėgumu, ištisą parą.

T-34 ir BM-13

Kuo toliau į SSRS gilumą Vermachtas žygiavo, tuo daugiau problemų iškildavo - frontas taip išsiplėtė ir nutolo nuo Vokietijos, kad dalinius tapo vis sunkiau aprūpinti amunicija, maistu ar medikamentais. Pasipriešinimas taip pat nuolat didėjo. Pirmaisiais karo mėnesiais didelis netikėtumas vokiečiams buvo naujas SSRS tankas - T-34 - turintis gerus šarvus ir galingą pabūklą, be to, dėl nedidelės masės (svėrė 30 tonų) ir konstrukcijos, buvo greitas ir manevringas. Paprastas dizainas leido tanką pagaminti greitai ir pigiai. Ilgą laiką prieš T-34 vokiečiai teturėjo vienintelį ginklą - 88 mm artilerijos pabūklą.

Kitas efektyvus SSRS naudotas ginklas buvo BM-13, dažnai vadinti "Stalino vargonais" arba "Katiuša". Šie sunkvežimiai, ant kurių buvo pritvirtinti galingi artilerijos pabūklai be perstojo bombardavo vokiečių įtvirtinimus. Abu SSRS ginklai - tankas T-34 ir "Katiuša" buvo pigūs ir greitai pagaminami, todėl jie buvo labai populiarūs ir dažnai naudojami. Visgi, Vermachtas buvo geriau ginkluotas, o generolai per dvejus karo metus Vakarų Europoje buvo sukaupę daug patirties, tad net tokios kliūtys nesugebėjo visiškai sustabdyti vokiečių puolimo.

Invazijos lėtėjimas

Prūsų kilmės vokiečių generolo Guderiano išrastas Žaibo karas (vok. Blitzkrieg), puikiai pasiteisinęs kampanijoje prieš Prancūziją, o pirmaisiais mėnesiais vykdant operaciją "Barbarosą" dar kartą puikiai pasiteisino - per mažiau kaip mėnesį (iki 1941 m. liepos 9 d.), vokiečių kariuomenė užėmė Smolenską - paskutinį didelį miestą prieš Maskvą. Iki rudens buvo užimtas Kijevas ir apsuptas Leningradas. Vermachtą nuo Maskvos skyrė 315 kilometrų. Tačiau nuolat didėjant SSRS pasipriešinimui, o fronto linijai be perstojo plečiantis ir tolstant nuo Vokietijos, karas ėmė strigti. Kai kurie generolai nuo pat pradžių nepalaikė A. Hitlerio idėjos pulti trim kryptimis, mat toks puolimas fronto liniją padaro pernelyg ilgą, keldamas rimtų armijų aprūpinimo problemų.

Vis dėlto, įvertinęs esamą padėtį, Hitleris priėmė sprendimą nepulti Maskvos, nuo kurios vokiečius teskyrė kiek daugiau nei 300 kilometrų, o visas pajėgas siųsti į Ukraina, kurioje gausu grūdų ir kitų maisto produktų. Savo sprendimą jis grindė tuo, jog jei Vokietija ir toliau laikysis esamo plano, kariai mirs iš bado, kaip kad mirė ankstesniame kare. Visa Ukraina buvo užimta rudenį. Būtent tuomet - kai Vermachtas vėl patraukė link Maskvos, prasidėjo Rusiškas ruduo - nuolat lyjantys lietūs žemę pavertė nepravažiuojamu purvynu, kuriame strigo visa vokiečių technika - motociklai, sunkvežimiai, net tankai. Daliniai, vietoj įprastinių 25-30 kilometrų per dieną sugebėdavo įveikti tik 5-8 km. Puolimas, ėmė be galo vėluoti.

Įvykių priežastys

SSRS nesėkmių priežastys

Istorikai išskiria dvi pagrindines priežastis, kurios leido Vokietijai taip toli nužygiuoti į SSRS gilumą. Pirmoji - Vokietijos technika buvo žymiai pranašesnė - Vermachtas turėjo galingesnius tankus, tokius kaip StuG, Panzer ar Leopard - šie šarvuočiai turėjo tvirtesnius šarvus ir galingesnius pabūklus nei Raudonosios Armijos šarvuočiai. Taip pat daliniai turėjo galingą aviacijos (Liuftvafės) palaikymą. Generolai ir kariai per dvejus karo metus Vakarų Europoje turėjo sukaupę didelę patirtį (6-oji armija, vadovaujama F. Pauliaus ir priklausiusi armijų grupei "Pietūs" buvo sudaryta tik iš veteranų). Vokiečiai ilgą laiką naudojo savo sukurtą Žaibo Karo (vok. Blitzkrieg) taktiką, kuri leido net neturint kiekybinio pranašumo, laimėti beveik kiekvieną mūšį.

Antroji priežastis - SSRS nebuvo pasiruošusi karui, nes J. Stalinas netikėjo pranešimais, jog Vokietija telkia gausias pajėgas SSRS pasienyje, bei ignoravo puolimo datą. Tai leido vokiečiams beveik be vargo užimti milžiniškas teritorijas karo pradžioje.

Vokietijos nesėkmių priežastys

Vokietija turėjo galingesnius tankus, didesnę patirtį turinčius generolus ir karius, o per kelis mėnesius, naudodami savo pačių išrasto Žaibo karo metodus, sugebėjo užimti milžinišką SSRS teritoriją, kas leido beveik pasiekti Maskvą. Tačiau keletas taktinių vokiečių generolų klaidų, prastas oras ir Fiurerio užsispyrimas sužlugdė operaciją.

Hitleris nenorėjo klausyti generolų

Daugelis generolų nepalaikė A. Hitlerio sumanymo pulti trim kryptimis - toks puolimas kėlė rimtų aprūpinimo problemų, be to, esant reikalui buvo sunkiau atsiųsti pastiprinimą. Prie nesėkmės prisidėjo ir Fiurerio sprendimas atidėti Maskvos puolimą - visos pajėgos buvo pasiųstos užimti Kijevą.

Prastas oras ir siaubingi keliai

Vokiečiai, pripratę prie gerų, Fiurerio liepimu, pastatytų kelių ir greitkelių (Vokietija - pirmoji pasaulyje šalis nutiesusi greitkelį. Pirmasis atidarytas 1934-ųjų gegužę), įsiveržę į SSRS turėjo judėti žvyrkeliais arba dar blogesnės būklės keliais. Tai neleido vokiečiams judėti taip sparčiai, kaip numatyta. Be to, Vermachtui judant link Maskvos prasidėjo stiprių liūčių sezonas, rusų vadinamas "rasputica" - lietūs pavertė kelius ir laukus purvynu, kuriuose strigo visa vokiečių technika. Pasiekus Maskvą prasidėjo žiema (viena šalčiausių amžiaus žiemų). Vokiečiai, nepripratę prie tokio šalčio, nebuvo aprūpinti tinkama apranga, nes Vokietijos generolai ir A.Hitleris tikėjo, kad karas bus baigtas prieš prasidedant žiemai.

Raudonoji Armija kopijavo Žaibo karą

Nuo 1942 metų pradžios rusų generolai, o netrukus ir visi sąjungininkai, prieš Vokietiją ėmė naudoti pačios Vokietijos taikytus metodus, tokius kaip Žaibo karas, kuomet puolimas prasideda apšaudant ir susilpninant priešo įtvirtinimus aviacijos ir artilerijos pagalba.

Kiekybinis SSRS pranašumas

Ašis niekuomet neturėjo kiekybinio pranašumo prieš Sąjungininkus ar SSRS, tačiau pritaikydama naujus karybos metodus, pasitelkdama netikėtumo elementą ir staigų puolimą, net ir turėdamas mažesnę armiją, Vermachtas sugebėjo skinti vieną pergalę po kitos. Tik 1942 metais, Vokietijai patyrus triuškinamą pralaimėjimą ties Stalingradu (žuvo, buvo sužeisti arba į nelaisvę pateko apie 1.000.000 karių), Sąjungininkai ėmė išnaudoti savo pagrindinį pranašumą - jie turėjo daugiau karių, daugiau naftos, geležies ir kitų žaliavų, reikalingų karui tęsti.

Vokiečiai viso karo metu turėjo galingesnius tankus, tokius kaip Tiger, E100, Jagtiger, StuG, Panzer, Maus ir kt., tačiau jie buvo brangūs ir ilgai gaminami, kas ilgainiui lėmė nuolatinį jų trūkumą fronte. Rusų tankai, tokie kaip T-34, buvo pigūs ir greitai pagaminami, kas leido jų pagaminti be galo daug. Taip pat, kaip savo dienoraščiuose rašė keletas generolų ir karių: "rusų armija atrodė nesenkanti", kas buvo viena iš operacijos žlugimo priežasčių.