Sindų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sindų kalba
सिन्धी, سنڌي
Kalbama: Pakistanas, Indija
Kalbančiųjų skaičius: 55-80 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 50
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

indoeuropiečių
indoiranėnų
indoarijų
šiaurės vakarų
sindų

Rašto sistemos: arabų, devanagari
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Flag of Sindh.svg Sindas,
Indijos vėliava Indija
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: sd
ISO 639-2: snd
ISO 639-3: snd

Sindų kalba (سنڌي, सिन्धी = Sindhī) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoarijų atšakos kalba. Vartojama daugiausia sindų tautybės žmonių, gyvenančių pietryčių Pakistane (Sinde, Beludžistane), Indijoje (vakarų Gudžarate) bei diasporoje visame pasaulyje (Omane, Filipinuose, Indonezijoje, JAV ir kt.). Sindų kalba yra viena iš dviejų valstybinių Pakistano kalbų (greta urdu), taip pat turi oficialios kalbos statusą Indijoje.

Sindų kalba susidarė iš Apabhramšos prakrito, ikiislaminiu laikotarpiu buvo užrašoma trim raštais – Ardhanagari, Saindhu ir Malwari. Sindams priėmus islamą, kalba pradėta užrašinėti arabų raštu (tačiau oficialiai įtvirtintas tik XIX a.), perėmė daug skolinių iš persų ir arabų kalbų. XIV–XVIII a. tai buvo populiari literatūrinė kalba, naudota poetų, sufijų.

Sindų kalba pasižymi balsių gausa (16), taip pat turi 46 priebalsius. Turi daug sprogstamųjų, nazalinių garsų.

Sindų kalba turi šias tarmes: Siraiki, Vičoli, Lari, Lasi, Thari, Kači. Vičoli tarme pagrįsta literatūrinė kalba.

Wikipedia
Vikipedija Sindų kalba