Seilių liaukos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Seilių liaukos (lot. Glandulae salivares)

Seilių liaukos (lot. glandulae salivares) – aukštesniųjų stuburinių organas, išskiriantis šarminės reakcijos vandeningą skystį – seiles (lot. saliva). Kasdien seilių pasigamina apie 0,5-1,5 l. Jose yra fermento amilazės (ptialino), skaidančio angliavandenius, lizocimo, dalyvaujančio apsauginėse organizmo reakcijose ir kitokių medžiagų.

Išskyrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Seiles į burnos ertmę išskiria mažosios seilių liaukutės (lūpų, skruostų, gomurio, liežuvio) ir trys poros didžiųjų seilių liaukų:

  • Paausinė seilių liauka (lot. glandula parotidea). Tai didžiausia ir sudėtinė pūslelinė baltyminė liauka. Išsidėsto paausio srityje, priešais ausies kaušelį. Šią liauką sudaro 7-10 skilčių, turinčių po ištekamąjį latakėlį, kurie atsiveria į vieną bendrą paausinės liaukos (Stenono) lataką (ductus parotideus). Šis latakas atsiveria burnos gleivinėje ties viršutiniu antru krūminiu dantimi. Šios liaukos išskiriamose seilėse gausu baltymų ir fermento amilazės, skaidančios krakmolą.
  • Pažandinė seilių liauka (lot. glandula submandibularis). Vidutinė pagal dydį, sudaryta iš pūslelių ir esanti burnos dugne, paliežuvinėje žandikaulio duobutėje, žemiau apatinio žandikaulio krūminių dantų. Ši liauka išskiria mišrų sekretą. Jos latakas (Vartono) atsiveria kartu su paliežuvinės seilių liaukos lataku paliežuviniame gumburėlyje.
  • Paliežuvinė seilių liauka (lot. glandula sublingualis). Tai mažiausia seilių liauka, pūslinė, išskirianti mišrų sekretą. Ji yra paliežuvinės raukšlės gilumoje. Dalis sekreto išteka tiesiog į raukšlę.

Be to, seilių liaukos pagal išskiriamą sekretą yra:

  • serozinės – jų sekrete gausu baltymų;
  • mukozinės – sekrete gausu mucino;
  • mišriosios.

Seilių reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Seilių reikšmė didelė - jos itin svarbios virškinimo procese. Seilės vilgo, minkština, slidina maistą, palengvina jo kramtymą ir rijimą. Jų sudėtyje esančio ptialino dėka burnoje pradedami skaidyti angliavandeniai: polisacharidai (krakmolas, glikogenas) skaidomi iki disacharidų (maltozės ir kitų). Seilėse esanti maltazė skaido maltozę iki gliukozės, tačiau tik, kai maistas burnoje ilgai kramtomas. Dėl to, ilgai laikant ir minkant burnoje duonos gabalėlį, kartais jaučiamas saldus skonis.

Seilių poveikis esti trumpalaikis, dėl to angliavandeniai burnoje virškinami neilgai. Nuryto maisto amilazę neutralizuoja skrandžio sulčių rūgšti terpė, tačiau jeigu maistas gerai sukramtomas, jo dalelės glotniau aplimpa seilėmis, apsivelia gleivėmis, ir skrandžio druskos rūgšties poveikis mažėja (angliavandeniai dar tamtikrą laiką skaidomi skrandyje).

Seilės padeda jausti maisto skonį. Liežuvio gleivinėje esti tūkstančiai liežuvio svogūnėlių - skonio receptorių, kurie geriausiai jaučia suvilgyto (drėgno) maisto skonį (tuomet maisto cheminės medžiagos ištirpsta skystyje ir dirgina liežuvio receptorius). Impulsai iš liežuvio skonio skonio receptorių siunčiami į galvos smegenis, kur suvokiamas skonis, maisto kokybė. Sausas maistas burnoje esti beskonis, bekvapis.

Seilės gaminasi nuolat - pamažu skiriasi ištisą parą, tačiau tam tikru paros metu jų gaminasi daugiau (pvz,. išalkus, valgant). Jeigu į burną patenka maisto, tai išsiskiria daugiau fermentų turičios seilės, jei kenksmingų medžiagų - vandeningos seilės, nes tuomet reikia „praplauti“ burną. Seilių sudėtis ir jų kiekis priklauso nuo mitybos.

Seilių sekreciją reguliuoja vegetacinė (automatinė) nervų sistema: dirginanti parasimpatines nervų skaidulas, sekrecija gausėja, o simpatines - silpnėja. Parasimpatinė nervų sistema ne tik veikia seilių liaukas, tačiau plečia ir liaukų kraujagysles. Skonio jutimai keliauja su parasimpatinėmis skaidulomis, kurios nuėjusios iki seilinių branduolių smegenų kamiene, dar labiau skatina seiles skirtis. Dėl to valgant seilių sekrecija stiprėja.

Išalkus pakanka tik žvilgtelėti į apetitą žadinantį maistą ar užuosti malonų jo kvapą,- seilės jau ir skiriasi. Vadinasi, uoslės ir regos receptoriai tam tikromis aplinkybėmis skatina, o kartais (pvz., persivalgius) - slopina seilių sekreciją. Simpatinė nervų sistema slopina seilių išsiskyrimą: susijaudinus, išsigandus burna džiūsta, kalba tampa nesklandi,- kalbėti sunku, nes liežuvis, lūpos ir burnos ertmės sienos sausos ir „kliūva“ tariant garsus.

Seilių liaukų sutrikimai[taisyti | redaguoti kodą]