Krūminiai dantys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ištrauktas apatinis krūminis dantis

Krūminiai dantys (lot. dentes molares) – dantys, esantys dantų lanko užpakalinėje dalyje, patys paskutiniai dantys. Tai patys didžiausi ir sudėtingiausi dantys. Turi keletą gumburų ir skirti maistui trinti.

Viršutiniai krūminiai dantys turi 3-4 gumburus, cuspis dentis. Jei yra keturi gumburai, tai du išsidėsto prieanginėje pusėje ir du liežuvinėje, jei gumburai tik trys - du gumburai išsidėsto prieanginėje pusėje. Taip pat viršutiniai krūminiai dantys gali turėti tris šaknis - jos išsidėsto kaip gumburai. Antropologijoje, lyginamojoje anatomijoje ir paleontologijoje gumburai turi konkrečius pavadinimus: protokonusas (cuspis mesiolinqualis), eokonusas (cuspis mesiovestibularis), metakonusas (cuspis distovestibularis) ir hipokonusas (distolinqualis). Neretai ant protokonuso, gomurinėje pusėje būna pridėtinis gumburėlis - Karabelio, tai tam tikrą genetinį pagrindą turintis požymis, gerai žinomas antropologijoje. Žmogus iš viso turi 8 kaplius.

Apatinių krūminių dantų vainikas turi 4-6 pastovesnius gumburus. Lietuvių populiacijoje dažniausiai pirmasis krūminis turi 5 gumburus, antrasis - 4. Apatiniai krūminiai dažniausiai turi tik dvi šaknis. Pagrindiniai gumburai taip pat turi pavadinimus: vidinis prieanginis - eokonidas (cuspis mesiovestibularis), vidinis liežuvinis - metakonidas (cuspis mesiolinqualis), tolimasis prieanginis - hipokonidas (cuspis distovestibularis) ir tolimasis liežuvinis - entokonidas (cuspis distolinqualis).

Žmogus turi 12 krūminių dantų, tačiau 25 procentams žmonių paskutiniai krūminiai dantys („protiniai“) gali neišdygti, ir tai yra normalu.


Vikiteka