Salaspilio mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Salaspilio mūšis
Priklauso: Lenkijos-Švedijos karas (1600-1611)
Kirholm 1605 I.JPG
Kircholmo mūšis, autorius Pieter Snayers.
Data: 1605 m. rugsėjo 27 d.
Vieta: prie dabartinio Salaspilio
Rezultatas: LDK pergalė
Kariaujančios pusės
Herb Pogon Litewska.jpg Lietuva Lesser CoA of Sweden.png Švedijos karalystė
Vadovai
Chodkiewicz.PNG Jonas Karolis Chodkevičius, Lietuvos etmonas PB Vasa CoA.svg Karolis IX
Karinė jėga
1 300 pėstininkų
2 500 kavaleristų
5 patrankos
11 000 pėstininkų
3 000 raitelių
11 patrankų
Nuostoliai
100 žuvusių
200 sužeistų
8 000 (9 500) žuvusių

Salaspilio mūšis (pavadintas pagal Salaspilio miestą Latvijoje, 18 km į pietryčius nuo Rygos) vyko 1605 m. rugsėjo 27 d. tarp Lietuvos ir Švedijos kariuomenių, vykstant 1600–1611 m. karui dėl Livonijos. Laikoma viena iš didžiausių pergalių Abiejų Tautų Respublikos istorijoje.

Istoriniuose šaltiniuose dažnai vadinamas Kircholmo mūšiu, nes dabartinis Salaspilis taip vadintas iki 1917 m.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ilgai rinkęs jėgas, 1605 m. rugpjūčio mėn. pradžioje į Estiją su didele kariuomene atplaukė Švedijos karalius Karolis IX. Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartu. Jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, negaunanti atlyginimo, tačiau dievino savo vadą. Jos buvo tiek maža, kad nepakako net pilių įguloms. Karalius Zigmantas Vaza atsiųsdavo tik pažadų, bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. Todėl Chodkevičius pradėjo trauktis ir ėmė deginti paliekamas pilis. Cėsyje (Vendene) jis apsikasė ir pasiryžo žūtbūt kautis, bet Karolis IX, jį aplenkdamas, traukė prie jau apgultos Rygos.

Salaspilio mūšis. Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas. Autoriai: skulptorius Juozas Kalinauskas, dailininkė Lina Kalinauskaitė
Mūšio schema
Mūšio paminklas

Chodkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir užstojo jai kelią ties Salaspiliu (vokiškai tuomet vadinamu Kirchholmu, — 18 km iki Rygos). Kadangi jis teturėjo vos apie 3800 kariuomenės (1300 pėstininkų, 2500 kavaleristų ir 5 patrankas), tai Karolis IX norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuomenės, tačiau Chodkevičių pažįstantys jo karo generolai prikalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. Karolis IX, paklausęs jų patarimų, taip ir padarė — puolė su visa savo 14000 armija (11000 pėstininkų, 3000 raitelių ir 11 patrankų). Chodkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs, jis ryžosi laimėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Jo pozicija buvo tokia patogi, kad švedai prisiartinę jo net nepastebėjo, manydami, kad jis pabėgo, ruošėsi jau vytis, tik staiga aptiko jo stovyklą. Chodkevičius, pasiryžęs vienu smūgiu laimėti, nutarė pulti su visa kariuomene, nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Vietoje rezervų, švedams apgauti, pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos, o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli būreliai, kurie turėjo pasirodyti mūšio metu, kad švedai juos palaikytų ateinančia parama. Kad švedai nesusektų tikros būkles, Chodkevičius patsai pradėjo mūšį. Pasiųsdamas kavaleriją prieš kairįjį švedų flangą, nuviliojo juos į pakalnę, kur buvo numatyta patogi vieta kautis. Tuo pačiu metu 300 husarų puolė švedų pėstininkus, išdėstytus centre, kad šie negalėtų persirikiuoti ir paremti dešiniajame flange atakuojamos kavalerijos. Švedų kavalerijai pradėjus trauktis, Chodkevičius įsakė visoms kairiojo sparno pajėgoms ir rezervui atakuoti dešinįjį švedų sparną. Švedams ėmus trauktis, jų pėstininkai liko neapsaugoti iš flangų ir turėjo atlaikyti ataką iš trijų pusių vienu metu. Tuomet Chodkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. Prasidėjo paniškas priešo bėgimas. Mūšis truko apie 20 minučių, švedų kariuomenė buvo sutriuškinta.
Žuvo daug švedų generolų ir Karolio IX žentas, kiti pateko į nelaisvę, patsai Karolis IX vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. Chodkevičiui teko 60 vėliavų, 11 patrankų ir keli tūkstančiai karių. Užmuštų buvo 8000 (9500) švedų ir tik maždaug šimtas Chodkevičiaus karių, dar apie 200 buvo sužeista, taip pat husarai prarado daugumą žirgų. Ryga buvo išgelbėta, Livonija išvaduota.

Po mūšio[taisyti | redaguoti kodą]

Po mūšio švedai buvo priversti nutraukti Rygos apgultį ir atitraukti savo pajėgas į šiaurę. Pergalė nuskambėjo Europoje, pats Chodkevičius buvo pasveikintas daugelio Europos monarchų ir net turkų sultono.

Salaspilio mūšis literatūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Salaspilio mūšį batalinėje poemoje Carolomachia („Karolių mūšis“, aliuzija į tai, kad abiejų karvedžių vardai buvo Karoliai) 1606 m. aprašė Vilniaus universiteto profesorius, jėzuitas Laurencijus Bojeris (Boyer). Lotyniškame poemos tekste yra vienas ankstesniųjų lietuviškų žodžių paminėjimų, būtent, lietuviai puldami šaukė „muški!“. Švedų kilmės poemos autorius pastebi, kad iš šio žodžio galėjęs kilti ginklo pavadinimas muškieta.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje viena iš Kariūnų bataliono kuopų vadinama Salaspilio vardu, o viena iš kapitonų kursų auditorijų pavadinta Jono Karolio Chodkevičiaus vardu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6