Robert De Niro

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Robert De Niro
Robert De Niro TFF 2011 Shankbone.JPG
Tikras vardas: Robert De Niro
Šalis: Flag of the United States.svg JAV
Gimė: 1943 m. rugpjūčio 17 d. (71 metai) Niujorkas, Niujorko valstija
Žymesni vaidmenys
Vitas Korleonė
Krikštatėvis II“, 1974 m.
Travisas Biklas
Taksi vairuotojas“, 1976 m.
Džeikas LaMota
Įsiutęs bulius“, 1980 m.
Apdovanojimai
1974 m. – Oskaras – Geriausias pirmo plano aktorius („Krikštatėvis II“)
1980 m. – Oskaras – Geriausias pirmo plano aktorius („Įsiutęs bulius“)

Robertas De Niro (angl. Robert De Niro; g. 1943 m. rugpjūčio 17 d.) – JAV aktorius, režisierius ir prodiuseris. Pirmuosius svarbius vaidmenis atliko 1973 m. filmuose „Bang the Drum Slowly“ ir Martino Skorsezės „Mean Streets“. Po pastarojo filmo prasidėjo ilgai trukusi De Niro ir Skorsezės partnerystė. 1974 m. jis atliko jauno Vito Korleonės vaidmenį, pelniusį jam Oskaro apdovanojimą, filme „Krikštatėvis II“.

1980 m. už pagrindinį vaidmenį Martino Skorsezės filme „Įsiutęs bulius“ jam buvo įteiktas dar vienas Oskaro apdovanojimas. Taip pat Oskaro apdovanojimams jis buvo nominuotas už vaidmenis filmuose „Taksi vairuotojas“ (1976 m.), „Elnių medžiotojas“ (1978 m.), „Prabudimai“ (1990 m.) ir „Baimės iškyšulys“ (1991 m.). 1990 m. už Džimio Konvėjaus vaidmenį M. Skorsezės filme „Geri vyrukai“ buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui.[1]

Šešis kartus nominuotas Auksinio gaublio apdovanojimui už vaidmenis filmuose „Niujorkas, Niujorkas“ (1977 m.), „Bėgimas naktį“ (1988 m.), „Sutrikęs gangsteris“ (1999 m.) ir „Paskutinis jaunikio išbandymas“ (2000 m.). De Niro režisavo „Bronkso istorijos“ (1993 m.) ir „Patikimas piemuo“ (2006 m.). Už nuopelnus kine jis buvo pagerbtas „AFI Life Achievement Award“ ir Auksinio gaublio Cecil B. DeMille apdovanojimais.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

De Niro 1988 m.

Gimė Grinvič Vilidže[2], Niujorke, tapytojos ir poetės Virdžinijos Holton Admiral (Virginia Holton Admiral) ir abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojo bei skulptoriaus Roberto De Niro vyresniojo šeimoje.[3] Tėvas buvo italų ir airių kilmės, o motina anglų, vokiečių, prancūzų ir olandų.[4][5]

Jo tėvai išsiskyrė, kai jam buvo treji. De Niro augo pas motiną Manhatano Mažosios Italijos rajone. Tėvas taip pat buvo apsistojęs netoliese, todėl jiedu dažnai matydavosi.[6] Iki šeštos klasės De Niro mokėsi PS 41 valstybinėje pagrindinėje mokykloje, vėliau perėjo į privačią Elizabetės Irving vidurinę mokyklą, kur mokėsi 7-oje ir 8-oje klasėse.[7] Buvo pakviestas į Muzikos ir menų vidurinę mokyklą mokytis devintoje klasėje, bet lankė neilgai ir perėjo į kitą mokyklą.[8] Pravardę „Bobby Milk“ gavo dėl blyškaus veido.[9] Nuo pat vaikystės buvo gabus ir mėgo vaidybą bei kino filmus, todėl būdamas šešiolikos metė mokslus ir ėmė siekti aktoriaus karjeros.[9]

Aktoriaus karjera[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmąjį vaidmenį suvaidino 1963 m. Brajano De Palmos (Brian De Palma) filme „The Wedding Party“. Tačiau filmas kino ekranuose pasirodė tik 1969 m. Vėliau nusifilmavo Rodžerio Kormano (Roger Corman) „Bloody Mama“ (1970 m.). Pripažinimo sulaukė po mirštančio MLB lygos beisbolo žaidėjo vaidmens filme „Bang the Drum Slowly“ (1973 m.).[2] Tais pačiais metais pradėjo bendradarbiauti su Martinu Skorseze, kurio filme „Mean Streets“ (1973 m.) suvaidino smulkų sukčių Džonį Bojų.[2] 1974 m. gavo jauno Vito Korleonės vaidmenį Fransio Fordo Kopolos filme „Krikštatėvis II“. Režisierius prisiminė ankstesnes De Niro perklausas dėl Sonio Korleonės, Maiklo Korleonės, Karlo Rizio ir Polio Gato vaidmenų pirmojoje „Krikštatėvio“ dalyje. Šis vaidmuo jam pelnė jo pirmąjį Oskaro apdovanojimą geriausio antro plano aktoriaus vaidmenyje.[2] Apdovanojimą atsiėmė Kopola, nes tuo metu De Niro negalėjo dalyvauti teikimų ceremonijoje. Jis tapo pirmuoju aktoriumi, laimėjusiu Oskarą, už veikėjo, pagrinde kalbančio svetima kalba, vaidmenį. Šiuo atveju tai buvo siciliečių tarmė[2] (jis taip pat pasakė keletą eilučių ir anglų k.). Be to, De Niro ir Marlonas Brando, suvaidinęs vyresnįjį Vitą Korloeonę, yra vieninteliai aktoriai, pelnę Oskarą už to paties fiktyvaus veikėjo vaidmenį. Jiedu kartu vaidino tik vienintelį kartą, filme „Atlygis“ (2001 m.).

Ypač svarbus vaidmuo jo karjeroje buvo filme „Taksi vairuotojas“, kuriame jis suvaidino nemigos kankinantį taksistą. Jo veikėjo Traviso Biklo monologas „Tu su manim šneki?“ (You talkin' to me?), kurį jis gerokai improvizavo[10], iškėlė De Niro kaip aktoriaus vaidybos sugebėjimus į meistriškumo aukštumas. Šis vaidmuo jam pelnė pirmąją Oskaro nominaciją pagrindinio aktoriaus vaidmenyje, o frazė tapo populiariosios kultūros ikona. 2005 m. JAV filmų institutas šimtmečio filmų posakių 100-tuke šią frazę išrinko kaip 10 geriausia.

1976 m. kartu su Žeraru Depardjė ir Donaldu Saterlandu nusifilmavo Bernardo Bertolučio biografinėje dramoje „1900-ieji“, kurioje jie vaidino draugus nuo vaikystės, atsidūrusius skirtingose visuomenės hierarchijos barikadų pusėse. 1978 m. De Niro vaidino Maiklą Vronskį Vietnamo karo tematikos filme „Elnių medžiotojas“, už kurį buvo nominuotas Oskarui geriausio pirmo plano aktoriaus kategorijoje.

Baimindamasis tipiškų gangsterių vaidmenų etiketės, De Niro ėmė plėsti vaidmenų ratą, pasirinkdamas atsitiktinius vaidmenis tuomet populiariose aštuntojo dešimtmečio komedijose, kaip kad „Brazilija“ (1985 m.), veiksmo komedija „Bėgimas naktį“ (1988 m.) ir kitose. 1995 m. kartu su aktoriumi ir geru draugu Alu Pačino filmavosi Maiklo Mano filme „Karštis“. Judviejų duetas sukėlė didžiulį fanų susidomėjimą, kadangi abu nuo karjeros pradžios buvo nuolat lyginami. Iki tol jie abu filmavosi antrojoje „Krištatėvio“ dalyje, bet nebuvo susidūrę tam pačiam plane. Vėliau jiedu kartu dar kartą nusifilmavo kriminaliniame trileryje „Teisė žudyti“ (2008 m.).[11]

Režisūra[taisyti | redaguoti kodą]

1993 m. De Niro debiutavo režisūroje su filmu „Bronkso istorijos“. Filmui scenarijų parašė Čezas Palminteris (Chazz Palminteri), kuris dar ir suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų. De Niro atliko Lorenzo, autobuso vairuotojo, bergždžiai bandančio sulaikyti sūnų nuo susidėjimo su vietine mafija, vadovaujama Sonio (vaidino Palminteris), vaidmenį. Dėl šio darbo jam teko atsisakyti vaidmens filme „Ugnies linijoje“ (1993 m.) kartu su Klintu Istvudu. Jo vaidmuo atiteko Džonui Malkovičiui, kuris dar ir pelnė Oskaro nominaciją.

2006 m. jis režisavo „Patikimas piemuo“ (2006 m.), kuriame vaidino Metas Deimonas ir Andželina Džoli. Filme pasakojama apie CŽV kilmę, M. Deimonas suvaidino vieną iš svarbiausių Antrojo pasaulinio ir Šaltojo karų kontržvalgybos agentą. Pats De Niro atliko nežymų generolo Bilo Salivano vaidmenį. Dėl per didelio užimtumo jam vėl teko atsisakyti vaidmens, šį kart tai buvo policijos kapitono vaidmuo Skorsezės filme „Infiltruoti“. Vaidmuo atiteko Martinui Šynui.

Vaidybos stilius[taisyti | redaguoti kodą]

Aktorius nekartą susilaukė pagyrimo už atsidavimą vaidmenims. Jis priaugo 27 kg ir išmoko boksuotis Džeiko LaMotos vaidmeniui filme „Įsiutęs bulius“;[2] vaidmeniui „Baimės iškyšulyje“ specialiai susigadino dantis; dėl vaidmens „Krikštatėvyje“ gyveno Sicilijoje; kelias savaites dirbo taksi vairuotoju (filmui „Taksi vairuotojas“)[12]; išmoko groti saksofonu (filmui „Niujorkas, Niujorkas“). Vėl priaugo svorio Al Kaponės vaidmeniui filme „Neliečiamieji“ (1987 m.).[13]

Asmeninis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

De Niro su žmona Grace Hightower 2012 m. Niujorko Tribekos kino festivalyje

Robertas De Niro kartu su pirmąja žmona Diana Abot (Diahnne Abbott) turi sūnų Rafaelį, buvusį aktorių, dabar dirbančiu su nekilnojamuoju turtu.[14] De Niro taip pat įsivaikino Abot dukrą Dreną. De Niro taip pat turi dvynius sūnus, Džiulijaną Henrį ir Aroną Kendriką, iš ilgametės draugystės su buvusiu modeliu Touki Smit (Toukie Smith). Juos 1995 m. pagimdė surogatinė motina. 1997 m. jis vedė savo antrąją žmoną Greisę Haitauver (Grace Hightower). Jų sūnus Eliotas gimė 1998 m. Pora išsiskyrė 1999 m., tačiau skyrybos niekada nebuvo užbaigtos ir 2004 m. jiedu atnaujino santuokos įžadus.[15] 2011 m. surogatinė motina jiems pagimdė dukrą Helen Greisę.[16]

2003 m. jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys, kuris buvo pašalintas operacijos metu.[17]

2004 m. Venecijos kino festivalio metu jam norėta suteikti Italijos pilietybę, tačiau tam pasipriešino italų kilmės amerikiečių bendruomenė „Sons of Italy“. Esą vaidindamas italų gangsterių vaidmenis, De Niro suteršė italų įvaizdį. Vis dėlto nesutarimams išsisprendus, 2006 m. Romos kino festivalio uždarymo metu jam buvo suteikta Italijos pilietybė.

Filmografija[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1965: Trois chambres à Manhattan
  • 1968: Les Jeunes Loups
  • 1968: Greetings
  • 1969: Sam's Song
  • 1969: The Wedding Party
  • 1970: Bloody Mama
  • 1970: Hi, Mom!
  • 1971: Jennifer on My Mind
  • 1971: Born to Win
  • 1971: The Gang That Couldn't Shoot Straight
  • 1973: Bang the Drum Slowly
  • 1973: Mean Streets
  • 1974: Krikštatėvis II
  • 1976: Taksi vairuotojas
  • 1976: 1900-ieji
  • 1976: The Last Tycoon
  • 1977: Niujorkas, Niujorkas
  • 1978: Elnių medžiotojas
  • 1980: Įsiutęs bulius
  • 1981: True Confessions
  • 1983: The King of Comedy
  • 1984: Kartą Amerikoje...
  • 1984: Falling in Love
  • 1985: Brazilija
  • 1986: Misija
  • 1987: Angelo širdis
  • 1987: Neliečiamieji
  • 1988: Bėgimas naktį
  • 1989: Jacknife
  • 1989: Mes ne šventieji
  • 1990: Stanley & Iris
  • 1990: Geri vyrukai
  • 1990: Prabudimai
  • 1991: Guilty by Suspicion
  • 1991: Backdraft
  • 1991: Baimės iškyšulys
  • 1992: Naktis ir miestas
  • 1992: Mistress
  • 1993: Bronkso istorijos
  • 1993: Pasiutęs šuo ir Glorija
  • 1993: Berniuko gyvenimas
  • 1994: Mary Shelley's Frankenstein
  • 1995: A Hundred and One Nights
  • 1995: Kazino
  • 1995: Karštis
  • 1996: The Fan
  • 1996: Pragaro virtuvės vaikėzai
  • 1996: Marvino kambarys
  • 1997: Farų žemė
  • 1997: Džekė Braun
  • 1997: Uodega vizgina šunį
  • 1998: Didieji lūkesčiai
  • 1998: Roninas
  • 1999: Sutrikęs gangsteris
  • 1999: Tobulybė
  • 2000: Rokio ir Bulvinkio nuotykiai
  • 2000: Narai
  • 2000: Paskutinis jaunikio išbandymas
  • 2001: 15 šlovės minučių
  • 2001: Atlygis
  • 2002: Policininkų šou
  • 2002: Miestas prie jūros
  • 2002: Sutrikusi mafija
  • 2004: Klonuotasis
  • 2004: Visa tiesa apie ryklį
  • 2004: Paskutinis uošvių išbandymas
  • 2004: Šventojo karaliaus Liudviko tiltas
  • 2004: 9/11 pagal Farenheitą
  • 2005: Slėpynės
  • 2006: Artūras ir Minimukai
  • 2006: Patikimas piemuo
  • 2007: Žvaigždžių dulkės
  • 2008: Teisė žudyti
  • 2008: What Just Happened
  • 2009: Everybody's Fine
  • 2010: Mačetė
  • 2010: Stone
  • 2010: Paskutinis tėvų išbandymas. Mažieji Fakeriai
  • 2011: Manuale d'amore 3
  • 2011: Killer Elite
  • 2011: Šalutinis efektas
  • 2011: Naujieji metai Niujorke
  • 2012: Being Flynn
  • 2012: Raudonos šviesos
  • 2012: Freelancers
  • 2012: Optimisto istorija
  • 2013: Didžiosios vestuvės

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. BAFTA Film Awards: 1990
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Stated on Inside the Actors Studio, 1998
  3. "Robert De Niro Biography (1943–)." filmreference.com. Nuoroda tikrinta 2012-10-02.
  4. "Robert De Niro Biography." contactmusic.com. Nuoroda tikrinta 2012-10-02.
  5. Dougan, Andy (2003). Untouchable: a biography of Robert De Niro. Da Capo Press.
  6. Dougan, p. 10.
  7. Dougan, pp. 12–13.
  8. Dougan, pp. 13–14.
  9. 9,0 9,1 Dougan, p. 17.
  10. "'There was a sense of exhilaration about what we had done'", The Guardian, 2004-10-16.
  11. Hayes, Dade. "De Niro, Pacino reunite for 'Kill'", Variety, May 17, 2007. Nuoroda tikrinta 2012-10-02.
  12. Dougan, p. 75.
  13. First Page Fitness: Top 6 Actors Who have Gained or Lost Massive Weight for Movie Roles
  14. "New York Real Estate – Prudential Douglas Elliman." Elliman.com. Nuoroda tikrinta January 9, 2011.
  15. http://www.guardian.co.uk/film/2001/jul/26/news1?INTCMP=SRCH
  16. http://www.people.com/people/article/0,,20556674,00.html
  17. http://inhealth.cnn.com/treating-advanced-prostate-cancer/8-famous-men-with-prostate-cancer/3

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Robert De Niro – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka