Krikštatėvis II

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Krikštatėvis II
Godfather part ii.jpg
Pavadinimas The Godfather Part II
Kilmės šalis JAV
Režisierius Francis Ford Coppola
Prodiuseris (-iai) Francis Ford Coppola
Gray Frederickson
Fred Roos
Scenaristas (-ai) Francis Ford Coppola
Mario Puzo
Kompozitorius Nino Rota
Carmine Coppola
Vaidina Al Pacino
Robert Duvall
Diane Keaton
Robert De Niro
Talia Shire
Morgana King
John Cazale
Marianna Hill
Lee Strasberg
Michael V. Gazzo
Metai 1974
Žanras Kriminalinis
Pagal knygą Mario Puzo „Krikštatėvis
Trukmė 200 min.
Kalba anglų, siciliečių
Platintojas Paramount Pictures
Biudžetas 13 mln. JAV dolerių
Pajamos 193 000 000 JAV dolerių
IMDb įrašas

Krikštatėvis II (angl. The Godfather Part II) – 1974 m. JAV kriminalinis filmas, kurį režisavo ir prodiusavo Frensis Fordas Kopola. Scenarijų Kopola parašė kartu su Marijumi Pjuzu. Vaidino Alas Pačino, Robertas Duvalis, Diana Kyton ir Robertas De Niro. Dalinai paremtas 1969 m. Pjuzo romanu „Krikštatėvis“, filmas yra ir pirmosios „Krikštatėvio“ dalies tęsinys ir priešistorė, nes filme vaizduojami du laikmečiai. Pagrindinė istorija pasakoja įvykius po pirmosios dalies, veiksmas sukasi aplink Maiklą Korleonę (Pačino), naująjį Korleonės šeimos doną, kuris bando išsaugoti savo verslą, įvykiai vyksta 19581959 m.; kita istorija vaizduojama pasitelkus praeities intarpus, kuriuose vaizduojamas dar jauno Vito Korleonės (De Niro) gyvenimas, nuo jo vaikystės Sicilijoje 1901 m. iki Korleonės šeimos sukūrimo Niujorko mieste.

Filmas buvo išleistas 1974 m. gruodžio 20 d. ir kai kurių kritikų laikomas geresniu už pirmąją dalį.[1] Po šešiolikos metų, 1990 m., pasirodė filmo tęsinys – „Krikštatėvis III“.

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

1901 m. Sicilijos Korleonės miestelyje Vito Andolinio šeimą išžudo mafijos vadeiva donas Čičio. Berniukas pasprunka į Niujorką ir ten Elis saloje užregistruojamas kaip „Vitas Korleonė“.

Švęsdamas sūnaus pirmąją komuniją 1958 m., Maiklas Korleonė savo valdose Nevadoje susitinka su eile svarbių asmenų: senatoriumi Petu Gieriu, Frenku Pentandželiu ir kitais. Tą pačią naktį į jo gyvybę pasikėsina žudikai, tad Maiklas perduoda šeimos vairą Tomui Heiganui ir išvyksta tvarkyti reikalų.

1917 metai. Vitas Korleonė (Robertas De Niro) gyvena daugiabutyje su savo žmona Karmela ir sūnumi Soniu ir dirba artimo draugo tėvo bakalėjos krautuvėje. Tačiau jis greitai netenka darbo, kai krautuvės savininkas yra priverstas darbą atiduoti dono Fanučio sūnėnui. Vitas padaro paslaugą savo kaimynui Klemenzai paslėpdamas maišą su ginklais; atsilygindamas Klemenza padovanoja Vitui kilimą, kurį jie išsigabena iš prabangaus buto.

Majamyje Maiklas papasakoja gangsteriui Haimanui Rotui, kad pasikėsinimą suorganizavo Pentandželis. Pentandželį užpuola Rosatų gaują, bet pasirodžius policininkui jie pasišalina. Senatorius atsipeikėja Fredo viešnamyje ir randa negyvą prostitutę bei teigia, kad nieko neprisimena. Atvykęs Tomas pasisiūlo užglaistysiąs incidentą vardan jų „draugystės“.
Fredas nugabena Maiklui pinigus, kuriais jis ketina sudaryti verslo sandėrį su Rotu, bet sudvejoja. Jiems nuvykus į prezidento Fulchensijaus Batistos rengiamą Naujųjų metų vakarėlį Maiklas Fredui prasitaria apie Roto planus jį nužudyti. Maiklo sargybinis pabando nužudyti Rotą, bet šį nušauna įsiveržusi policija. Maiklas broliui pasako, kad jis žino, jog jis prisidėjo prie pasikėsinimo į jo gyvybę, bet vakarėlį nutraukia žinia, kad tuojaus ketina įsiveržti sukilėliai ir Fredas pabėga. Grįžusiam namo Maiklui Tomas pasako, kad Rotas sveiksta Majamyje ir, kad Keitė patyrė persileidimą.

Po trejų metų Vitui gimsta dar du sūnūs – Fredas ir Maiklas. Donas Fanučis ima reikalauji dalies pelno iš jo ir jo partnerių, o jei šie nesutiks, jis užsiundys policiją. Vitas Fanučiui pasiūlo keliskart mažesnę sumą ir užsitarnauja jo pagarbą, o kiek vėliau prie jo buto durų jį nušauna.

Vašingtone Senatas pabando apkaltinti Maiklą užsiimant nusikalstama veikla. Jie iškviečia liudytoją, kuris pasirodo yra atkeršyti siekiantis Pentandželis. Bet šiam pamačius, kad iš Sicilijos atvykęs jo brolis yra dono pusėje, paneigia visus kaltinimus ir svarstymas pasibaigia šurmuliu.

Vitas tampa gerbiamu asmeniu Niujorko bendruomenėje. Jis pagelbsti vienai moteriškei, kurią iš buto išmesti nusprendė ja pasipiktinęs daugiabučio valdytojas.

Fredas papasakoja Maiklui, kad jis nežinojo, jog jie ketina jį nužudyti, jis tenorėjo iš to kažko užsidirbti. Jis taip pat išreiškia apmaudą, kad jam neteko tapti šeimos galva. Vėliau Maiklas susibara su Keite ir uždraudžia jai išvykti su vaikais, o ši į tai atsako, kad nebuvo jokio persileidimo, ji pasidarė abortą.

Vitas kartu su šeima aplanko Siciliją. Donas Tomasino pristato donui Čičio Vitą kaip prekeivį alyvų aliejumi ir šiam paklausius jo vardo, Vitas jį pasmeigia.

Miršta Karmela Korleonė. Laidotuvių dieną sesuo Konė paprašo Maiklo atleisti Fredui. Nors ir Tomas nesutinka, Maiklas planuoja kerštą. Majamyje į Haimaną Rotą pasikėsina Rokas Lamponė, kurį kaipmat pašauna FTB. Pentandželis randamas negyvas, persipjovęs riešus savo vonioje. Alas nušauna Fredą jiems bežvejojant ežere šalia Maiklo namų.

1941-ieji. Korleonės šeima laukia namuose norėdami pasveikinti Vitą su 50-uoju gimtadieniu. Broliams pradėjus kalbėtis apie ataką Perl Harbore, Maiklas prasitaria, kad metė mokslus koledže ir įstojo į jūrų pėstininkus. Tuo pasipiktina Sonis. Pasigirdus Vito balsui, visi, išskyrus Maiklą, nueina prie durų.

Maiklas lieka sėdėti vienas savo namuose prie ežero.

Aktoriai[taisyti | redaguoti kodą]

Originalus scenarijus Nacionaliniame kino muziejuje, Turine.
Aktorius – vaidmuo
  • Dominic Chianese – Džonis Ola
  • Amerigo Tot – Maiklo sargybinis
  • Joe Spinell – Vilis Čičis
  • Bruno Kirby – jaunas Piteris Klemenza
  • Danny Aiello – Tonis Rosato
  • John Aprea – jaunas Salvatorė Tesijus
  • James Caan – Sonis Korleonė (kamėja)
  • Abe Vigoda – Salvatorė Tesijus (kamėja)
  • Gianni Russo – Karlas Ricis (kamėja)
  • ir kt.
  • Džeimsas Kaanas sutiko pakartotinai atlikti Sonio vaidmenį gimtadienio praeities vaizdo intarpe su sąlyga, jeigu jam už šią sceną bus sumokėta tiek pat, kiek už visą filmavimąsi praeitame filme; ir jam buvo sumokėta.
  • Marlonas Brando iš pradžių sutiko nusifilmuoti gimtadienio vaizdo intarpe, bet vėliau laikydamasis požiūrio, kad „Paramount“ direktorių taryba su juo pasielgė negražiai, nepasirodė filmavimo dieną; Kopola perrašė sceną tą pačią dieną.
  • Ričardas Kastelano (Richard Castellano), kuris atliko Piterio Klemenzos vaidmenį pirmajame filme, taip pat atsisakė sugrįžti, nes jis ir prodiuseriai nesugebėjo susitarti dėl prašymo jam leisti parašyti kalbą savam veikėjui. Klemenzos vaidmuo filme vėliau buvo pakeistas Frenko Pentandželio.

Atsiliepimai ir apdovanojimai[taisyti | redaguoti kodą]

„Krikštatėvis II“ įvardijamas kaip vienas geriausių filmų kino istorijoje, taip pat yra bene daugiausiai šlovės sulaukęs filmo tęsinys. Daugelio kritikų laikomas lygiu savo pirmtakui, tačiau įvairiuose geriausių filmų sąrašuose beveik visada atsiduria žemiau pirmosios dalies. Filmas nebuvo komerciškai sėkmingesnis už pirmąją dalį, bet nepaisant to uždirbo 193 mln. JAV dolerių, kai tuo tarpu biudžetas tesiekė 13 mln. Tai buvo pelningiausias 1974 m. „Paramount“ filmas ir 5-tas pagal pelningumą JAV.

Filmas buvo nominuotas 11 Oskaro apdovanojimų ir buvo pirmasis filmo tęsinys, laimėjęs geriausio filmo apdovanojimą. Kiti šeši laimėti Oskaro apdovanojimai: geriausias režisierius (F. F. Coppola), geriausias antraeilio vaidmens aktorius (De Niro), geriausias adaptuotas scenarijus (Coppola ir Puzo) bei geriausias meninis apipavidalinimas (Dean Tavoularis, Angelo P. Graham ir George R. Nelson) ir geriausia muzika (Nino Rota ir Carmine Coppola).

1993 m. filmas buvo įtrauktas į JAV Nacionalinį filmų registrą.[2] 1997 m. Amerikos filmų institutas filmui skyrė 32-tą vietą, kurioje filmas išsilaikė 10 metų.[3]

Svetainėje Rotten Tomatoes filmas įvertintas 98 % iš 100.[4]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]