Realybės šou

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Realybės šou - televizijos programavimo žanras, kuriame rodomos nesurežisuotos dramatiškos ir juokingos situacijos, fiksuojami realūs įvykiai, kuriuose vietoj profesionalių aktorių dalyvauja paprasti žmonės.

Tik pilkuose plotuose nėra rengta „Didžiojo Brolio“ realybės šou versijų.
Realybės šou „Kelias į žvaigždes“ metu išleisto kompaktinio disko viršelis su centre matomu realybės šou logotipu.


Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Nors toks žanras ar panašios jo formos egzistavo nuo pat televizijos atsiradimo, dabartinio populiarumo realybės šou sulaukė apie 2000 m. Dar 1973 m. JAV visuomeninis kanalas PBS, septynias savaites stebėjęs Loudų šeimą, priartino televiziją prie realybės šou žanro. Laida vadinosi „Amerikietiška šeima“. Britų kanalas BBC po metų parodė panašiai sumanytą laidą „Šeima“. 1992 m. kanalas MTV, pradėjęs transliuoti laidą „realus pasaulis“ tarsi pasufleravo naujos televizijos programų kartos pavadinimą. 1997 m. atsirado švedųEkspedicija Robinzonas“ ir australų „Popžvaigždė“. 1999 m. olandų firmos „Endemol“ sukurtas realybės šou „Big Brother“ („Didysis brolis“) formatas ir įvairūs panašios koncepcijos vediniai paplito po visą pasaulį. Šio realybės šou režisierius Johnas de Molis vadinamas realybės šou tėvu. „Didžiajame brolyje“ dalyviai buvo izoliuoti ir nuolat stebimi vaizdo kamerų, o jų buities vaizdai skleidžiami įvairiais kanalais. Tačiau totalaus sekimo imitavimas nesulaikė lauktos visuomenės reakcijos, todėl formatas buvo greitai modifikuotas, labiau akcentuojant tarpusavio santykius, varžymąsi.

Tarp uždarų erdvių modelių, kuriuos pasitelkia realybės šou, dažai minimas mokslinis eksperimentas JAV Arizonos valstijoje, kai tiriamieji metams buvo uždaryti stiklo kupole. Kitas stebėjimo būda - J. Benthamo panoptikumas, totalaus stebėjimo kalėjimo architektūros modelis. Panoptikumo erdvėje niekada nežinai, kada esi stebimas. Panoptikumo sistema neišvengiamai keičia stebimų individų elgesį. Realybės šou pasitelkia panoptikumo idėją, kaip patirties įgijimo, elgsenų modifikavimo, individų mokymo arba perauklėjimo mašiną. Uždara realybės šou erdvė funkcionuoja panašiai kaip panoptikumas - stebėjimo mechanizmas įsiskverbia į žmogaus elgesį. Realybės šou komercializavo panoptikumu idėją. Kaip ir panoptikumas, skaitmeninės technologijos kurią nuolat sekamo individo įtampą. Tačiau moderniajame panoptikume kinta stebėtojo ir stebimojo santykis. Kalėjimo modelyje vienas stebi daug žmonių, o virtualiajame panoptikume daug žmonių stebi keletą individų.

Realybės šou formatai gali būti transliuojami ir tiražuojami pasitelkiant įvairias technologijas: realaus laiko transliacija internetu, tiesioginė televizijos transliacija, montuotos laidos demonstravimas). Transliavimo būdas lemia dalyvio ir žiūrovo santykį. Svarbiu realybės šou veiksniu tapo interneto ir vaizdo kameros konvergencija, suteikusi galimybę visą parą tiesiogiai transliuoti realybės šou internete.

Laidų turinys[taisyti | redaguoti kodą]

Realybės šou pasaulis gali atrodyti tikresnis nei realus gyvenimas, nes montažo priemonėmis akcentuojamos nesėkmės, socialinių normų nesilaikymas. Tai, ką tikrame gyvenime norima nuslėpti, ekrane tampa norma. Tikrovėje slepiamų gyvenimo pusių demonstravimas tampa svarbia jaunimo domėjimosi realybės šou priežastimi. Realybės šou jiems primena atstumtųjų pasaulį, tėvų užmirštų vaikų situaciją.

Realybės šou koncepcijoje galima įžvelgti universalių vertybių atspindį. Įvairiais aspektais varijuojama nuodėmės, sąžinės pabudimo, atgailos tema. Naujai realizuojama pirmaisiais televizijos raidos dešimtmečiais akcentuota intymumo idėja. Tuomet televizorius buvo lyginamas su klausykla. Išpažintis, savo ir kitų elgesio vertinimas tampa vienu iš svarbiausių realybės šou komponentų.

Norėdami išlikti savimi, realybės šou herojai priversti vaidinti rutiną. Jų elgesys grindžiamas žaidimo korupcijos principu, kada dalyvis užmiršta, kad atlieka vaidmenį ir ima manyti, kad jis iš tikrųjų yra toks, Norėdamas būti tuo, kuo iš tikrųjų nėra, jis tampa savo gyvenimo aktoriumi.

Realybės šou dalyvių noras pakeisti likimą primena pasakų siužetus. Panašus laimingos pabaigos principas (pasakoje - teisingumo triumfas, realybės šou - nugalėtojo šlovė). Kaip ir pasakose, realybės šou dramaturgija eliminuoja daugelį aplinkos aspektų, susikoncentruodama tik į tam tikrą gyvenimo atkarpą, temą ar sritį. Kaip ir pasakose, realybės šou egzistuoja blogi ir geri, protingi ir kvaili, stiprūs ir silpni personažai. Kiekvienas dalyvis turi savo vaidmenį. Apie realybės šou herojus sprendžiama iš jų elgsenos ir kitų išorinių ženklų.

Viena iš realybės šou patrauklumo priežasčių - individų ir situacijų įvairovė, problemų, nuomonių, dialektų daugiakalbystė. Uždaras individo stebėjimo modelis inspiruoja asmenybių konfliktą, analizuoja grupės formavimąsi. Tačiau šis modelis leidžia įkūnyti ir nacionalinės vienybės modelį, atspindintį socialinių bei kultūrinių grupių pripažinimo ir individo saviraiškos siekį.

Įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Realybės šou:

  • Pramoginiai (Slapta kamera, namų videoteka)
  • Dokumentinė drama (Specialiųjų tarnybų medžiaga, veikiantys pareigūnai, profesinių veiksmų imitacija)
  • Totalaus sekimo („Didysis Brolis“, „Dieta“, „Akvariumas“)
  • Išgyvenimo („Robinzonai“, „Išlikimas“)
  • Šanso („Žvaigždžių akademija“, „Viengungis“, „Kelias į žvaigždes“, „Dangus“)
  • Išmėginimų („Baimės faktorius“)
  • Kasdienybė („Baras“, „Holivudas“, „Robinzonai“)
  • Gundymo („Amazonės“, „Pagundų sala“, „Ideali pora“)

Realybės šou vediniai:

  • Kolekcija - to paties formato laidos („Didysis brolis“)
  • Adaptacija - pakoreguota versija („Loft Story“)
  • Koncepcija - pagrindinės idėjos panaudojimas (izoliavimas ir stebėjimas)
  • Tęsinys - „Baras“, „Baras2”, „Dešimtmečio baras“
  • Klonavimas - „Didysis brolis“ Vokietijoje
  • Formatas (Biblija) – smulkus koncepcijos parašymas
  • Spin - off - geriausi realybės šou momentai
  • Variantai - įžymybių dalyvavimas tradiciniuose realybės šou

Pagrindinės koncepcijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Anonimiškumas (dalyviai neturi pažinoti konkurentų)
  • Pakeičiamumas (žmogus nėra saugomas, priešingai, keičiamas, eliminuojamas)
  • Distancija (nebūtinas fizinis kontaktas, realybės šou distanciją kuria transliacija)
  • Mokama paslauga (paisoma kontrakto sąlygų, atsisakoma dalies piliečio teisių)
  • Laikinumas (laikinas saviraiškos ir populiarumo troškimo patenkinimas)
  • Izoliavimas (žaidėjai izoliuoti nuo šeimos, artimųjų, gyvena apibrėžtoje erdvėje)
  • Stebėjimas (per televiziją, tiesiogiai per stiklą)
  • Varžybiškumas (dalyvis stengiasi įrodyti savo pranašumą)
  • Tikrovės konstravimas (eiliniai žmonės realiose situacijose)
  • Interaktyvumas (realaus laiko transliacija, žiūrovo dalyvavimas)

Vedėjo statusas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Smėlio laikrodis - stebima, kad būtų griežtai laikomasi taisyklių
  • Koordinatorius - visiškai neutrali pozicija, tik užduočių pateikimas
  • Klausėjas - aktyviai dalyvauja pokalbiuose
  • Provokatorius - neslepia savo nuomonės
  • Konferansjė - atlieka draminį ar komišką vaidmenį

Žiūrovų statusas[taisyti | redaguoti kodą]

D. Mehlas mano, kad dalis visuomenės identifikuojasi su šou dalyviais, kiti mėgsta iššifruoti realybės mistifikavimo kodus, perprasti manipuliavimo mechanizmus. Auditorijos žiūrimumą skatina vadinamasis pažadų mechanizmas. Žiūrovų lūkesčius audrina orientuojantys ir drauge klaidinantys anonsai. Kaip vieną iš žiūrovų ir reginio sąveikos formų F. Jodtas įvardija auditorijos sadizmą. Žiūrovai informaciją suvokia egocentriškai, nuolat lygindami su savo patyrimu. Auditorijos sadizmas pasireiškia jėgos demonstravimo pozicija, realizuojama perjungiant kanalą arba eliminuojant žaidimo dalyvius. Tokiu būdu pats žiūrovas tampa valdančiu veiksmo eigą ir kuriančiu intrigą scenaristu. Intuityviai jausdamas dramaturgijos dėsnius, žiūrovas nori konflikto. Viešas balsavimo procesas individualiems atvejams suteikia socialinio apibendrinamumo.

Realybės šou siekia suburti kuo didesnę mišrią žiūrovų auditorija|auditoriją. Tai daroma sujungiant tris realybės atspindėjimo būdus: autentiką(pokalbių šou ir ankstyvųjų realybės šou tradicija), fikciją (situacijų komedijos, muilo operos, jaunimo serialai), pramogą (žaidimai, vaidybiniai ir muzikiniai žanrai). Kuriama skirtinga panašios koncepcijos stilistika: kasdienybės banalumas (uždarų erdvių koncepcija), išmėginimai(negyvenamos salos koncepcija), profesionalus darbas (žvaigždės kūrimo koncepcija). Ypatingas dėmesys skiriamas šeimos integracijai. S. Tisserono manymu, realybės šou demonstruoja kartų konflikto visuomenės transformavimąsi į bendradarbiavimo visuomenę, kurioje tėvai ir vaikai nori kuo ilgiau būti drauge. Jaunimo auditorijos dėmesį patraukia serialams būdingi dialogai apie trečią asmenį. Būtent iš serialų ir realybės šou, D. Pasquier nuomone, jaunimas mokosi socialinių santykių. Nors realybės šou formato laidos artimesnės paauglių pasauliui (panašus žodynas, požiūriai į gyvenimą, serialų stilistikos imitavimas), tačiau adresuojamos visai šeimai.

Realybės šou žiūrovų statusai gali būti skirstomi taip:

  • Egocentrikas - visada lygina dalyvių poelgius su savo patirtimi
  • Smalsuolis - domisi laidos anonsais, bando atspėti šou dalyvių likimus
  • Kritikas - rašo neigiamus komentarus internete, siunčia į laidą laiškus
  • Scenaristas - gali perjungti kanalą, išteisinti arba nubausti dalyvius tiesioginiuose balsavimuose
  • Gerbėjas - žiūri laidą dėl vieno ar kelių itin pamėgtų jos dalyvių


Vyrų ir moterų dalyvavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Realybės šou fiksuoja kintančius vyro ir moters santykius. XVIII a. industrinė revoliucija ir ekonomikos restruktūrizavimas privertė perstatyti šeimos narių vaidmenis. Antrojoje XX a. Pusėje paplito unisekso banga, šou verslas ir žiniasklaida populiarino dvilytiškumo (unisex) stereotipus.

Įvairūs realybės šou tampa socialinių santykių ir vaidmenų tyrimo lauku. Realybės šou dalyvių elgesys dažnai vertinamas pagal moteriškos ir vyriškos elgsenos stereotipus, tačiau iš tikrųjų jis liudija lyčių mito transformaciją, parodančią, kad viena skito papildymą keičia konkurencija. Moterys ir vyrai realybės šou erdvėje tampa beveik lygūs: dirba tuos pačius darbus, atlieka tas pačias užduotis. Šiuolaikinės moterys dalyvauja išgyvenimo, kovos dėl vadovo vietos realybės šou, o vyrai net pasiryžta atrodyti ir gyventi kaip moterys („ Tikras vyras“).

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Kritikai sako, kad terminas „realybės šou“ yra neteisingas. Tokie šou paprastai piešia modifikuotą ir stipriai įtakojamą realybės formą. Dalyviai atsiduria egzotiškose vietose arba nestandartinėse situacijose, kartais jie užkadrinių dresuotojų būna išmokyti kaip elgtis tam tikromis aplinkybėmis. Įvykiai, patenkantys į eterį, manipuliuojami režisūros ir kitomis technikomis.

A. Ehrenbergas intymios televizijos tendenciją laiko visuomenės problemų padariniu. Anot jo, civilizuoto politinio dialogo deficitas sukelia ekstremizmą, o socialinės pagalbos tarnybų nepajėgumas sukelia intymiųjų realybės šou fenomeną, daugelio laikomą televizijos ištvirkimo simboliu.

Analitikai realybės šou įžvelgia erotikos ir pornografijos verslui būdingų principų pasikartojimą. Realybės šou studija tampa vieša vieta, kurioje individas prezentuoja save ir mokamą anoniminį kontaktą su kitu individu. Manipuliuojama komercinio troškimo tenkinimo kodais: skatinama aistra nežadant jos tenkinti, žaidžiama formaliais kontrastais - klasikinis ir kasdienybės grožis, begėdiškumas drovumas. Viešai kalbama apie tai, kas paprasta patikima tik artimiausiems žmonėms. Familiariai bendraujant su nepažįstamais, iškreipiami įprasti bendravimo standartai.

Kai kurie psichologai teigia, jo realybės šou psichologine prasme žmogui daroma nepataisoma žala: jis privalo susitaikyti su tuo, kad yra nuolat stebimas, pats nugalėti savo teisę į privatumą ir apriboti savo asmenybės laisvę. Psichiatrai pastebi, jog XXI amžiuje vis daugiau žmonių patiria sutrikimą, kuris pasireiškia įsivaizdavimu, kad jų gyvenimas yra per televiziją transliuojamas realybės šou. Niujorko Bellevue psichiatrijos ligoninės gydytojas Joelas Goldas ir Monrealio McGill universiteto profesorius Ianas Goldas jau dvejus metus tyrinėja vadinamąjį Trumeno sindromą. Šis sutrikimas pavadintas pagal 1998-ųjų filmą „Trumeno šou“, kuriame vaidino aktorius Jimas Carey. Filmo pagrindinis herojus, pats to nežinodamas, gyvena realybės šou, kurį stebi visas pasaulis.

Straipsniai internete[taisyti | redaguoti kodą]

Naudoti šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Eriksen, T. H. Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje. Vilnius. 2004.
  • Foucault, M. Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas. Vilnius, 1998.
  • Pečiulis, Ž. Realybės fenomenas televizijoje: visuomenės transformacijų atspindžiai. informacijos mokslai. 2005.
  • Pečiulis, Ž. Iki ir po televizijos: žvilgsnis į XX amžiaus audovizualinės masinės komunikacijos fenomeną. Vilnius, 2007.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.