Filmo anonsas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Filmo anonsas, arba kitaip – demonstracinis filmo klipas (angl. trailer) yra vaidybinio filmo, greitu metu pasirodysiančio kino teatruose, reklaminis filmukas. Tokių klipų pavadinimas „trailer“ (liet. priekaba) kilo dėl to, jog iš pat pradžių jie buvo rodomi ne prieš, o po kino seansų.[1] Tai tęsėsi neilgai, nes žiūrovai palikdavo kino sales vos tik pasibaigus filmui, tačiau, nepaisant to, pavadinimas išliko nepakitęs. Dabar anonsai yra rodomi prieš kino filmą (arba prieš pirmąjį, A filmą, dvigubame dviejų filmų seanse).

Filmų anonsai tapo populiarūs DVD bei Blu-ray diskų formatuose, o taip pat ir internete bei mobiliuosiuose prietaisuose. Iš maždaug dešimties bilijonų video peržiūrų kiekvienais metais, filmų anonsai užima trečiąją vietą pagal populiarumą po žinių ir vartotojų sukurtų video.[2]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Filmo „Afrikos karalienė“ (The African Queen) anonsas

Pirmasis anonsas buvo parodytas JAV 1913 metų lapkričio mėnesį, kai „Marcus Loew“ kino teatro kompanijos reklamos vadybininkas Nils Granlund, sukūrė reklaminį filmuką miuziklui „Malonumų ieškotojai“ (The Pleasure seekers), rodomą „Winter Garden“ kino teatre Brodvėjuje. M. Loew nusprendė tęsti šią idėją, kuri Linkolno, Nebraskos „Daily Star“ leidinyje buvo apibūdinta kaip „visiškai naujas ir unikalus triukas”, taip pat buvo paminėta, kad „repeticijų ir kitų įvykių, susijusių su produkcija, vaizdai bus rodomi anksčiau už filmą, kad pristatytų M. Loew kino teatrą, ir užims daugumos skelbimų lentų tipo reklamų vietą”.[3] N. Granlund taip pat buvo pirmasis, panaudojęs anonsą pristatyti artėjančiam filmui, kuriame vaidino Charlie Chaplin. Tai įvyko „Loew Seventh Avenue“ kino teatre, Harleme, 1914 metais.[4] Iki pat XX a. 6-ojo dešimtmečio anonsus dažniausiai kurdavo Nacionalinės Ekrano tarnybos, juose buvo vaizduojamos įvairios reklaminės scenos, papildytos dideliais teksto segmentais, kurie apibūdindavo filmo istoriją, o garso takelis būdavo imamas iš studijos fonotekos. Dauguma filmo anonsų būdavo naratyvo formos, kai kuriuose naudoti itin stentoriški ir įtaigūs garso takeliai.

Septintojo deš. pradžioje, filmų anonsai pasikeitė. Populiariausiais tapo mažai teksto turintys, greito montažo anonsai, kuriems įtaką tikriausiai padarė „New Hollywood” ir naujų technologijų atsiradimas, kurios tapo labai populiarios televizijoje. Stanley Kubrick buvo vienas iš labiausiai prisidėjusių prie naujosios mados atsiradimo dėl montažo panaudoto filmuose „Lolita“ (Lolita), „Daktaras Streindžlavas arba kaip aš nustojau jaudintis ir pamilau atominę bombą“ (Dr Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb) ir „2001 m. kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey). S. Kubrick pagrindinis įkvėpimo šaltinis, leidęs sukurti „Daktaro Streindžlavo“ anonsą, buvo trumpas kanadiečio Arthur Lipsett filmas „Labai, labai gražu“ (Very Nice, very nice). Vėliau Pablo Ferro sukūrė Stanley apdovanojimą pelniusį anonsą filmui „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange).

Kadras iš 1956-ųjų metų filmo „Ataka“ (Attack)

Ankstesnių dešimtmečių kino anonsai buvo kuriami tik dėl pramogos, o juos sudarė pieštiniai paveikslėliai, trumpi nuotykių epizodai. Šie anonsai buvo žymiai trumpesni nei šiuolaikiniai ir dažniausiai susidėdavo tik iš pavadinimo ir nepanaudotų kadrų. Šiandien ilgesni, kokybiškesni ir turintys daugiau reklaminį pobūdį filmų anonsai išstūmė senamadiškus anonsus ir dažniausiai pirmos dvidešimt minučių prieš prasidedant filmui kino teatre, būna skiriamos jiems.

Daugumoje filmų, skirtų žiūrėti namuose, taip pat yra tos pačios kompanijos filmų anonsų, kurie turėtų pasirodyti netrukus po pastarojo filmo debiuto. Tai būdas sutaupyti lėšų naujus filmus mažiau reklamuojant televizijoje. Tokiuose VHS įrašuose stengiamasi priminti žiūrovui, kad jis peržiūrėtų greit pasirodančių filmų anonsus po filmo. Atsiradus DVD ir Blu-ray kokybės įrašams, anonsai tampa papildoma pramoga – ne tik paprastais reklaminiais filmukais.

Apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

Filmų anonsai yra kuriami naudojant įvairius kadrus iš filmo, kuris yra reklamuojamas. Kadangi anonso paskirtis yra pritraukti žiūrovus, šios iškarpos yra parenkamos iš pačių juokingiausių, įdomiausių ir svarbiausių filmo vietų, tačiau tai tik sutrumpinta filmo versija, kuri neatskleidžia siužeto. Dėl šio tikslo anonse pasirodančios filmo scenos nebūtinai vaizduojamos ta pačia tvarka kaip ir filme. Šį tikslą anonsas turi pasiekti mažiau nei per 2 minutes 30 sekundžių – tai maksimalus laikas leidžiamas MPAA (Motion Picture Association of America). Kiekviena studija ar platintojas turi galimybę vieną kartą metuose viršyti anonsui skirtą laiko limitą, jei mano, jog tai būtina konkrečiam filmui.

Kai kuriuose anonsuose yra naudojami specialūs kadrai (angl. special shoot), kurie yra filmuojami vien reklamos tikslais ir filme net nepasirodo. Ryškiausias filmas, kuriame buvo panaudota ši technika – tai „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ (Terminator 2: Judgement Day), kurio anonse rodoma ryški specialiųjų efektų scena, kurioje T-800 terminatorius yra surenkamas gamykloje, tačiau filme šios scenos žiūrovai negali išvysti. Kompanija „Dimension films“ taip pat filmavo papildomas scenas perdirbtam 2006 metų siaubo filmui „Juodosios Kalėdos“ (Black Christmas) – ši filmuota medžiaga buvo naudojama reklamai ir taip pat nebuvo įtraukta į filmo galutinį variantą, pateikiamą žiūrovams. Vieno iš populiariusių 2002 metų filmų „Žmogus-voras“ (Spider Man) anonsui buvo specialiai sukurta visa veiksmų serija, kuriuose rodomi banko plėšikai, mėginantys pasprukti sraigtasparniu, tačiau pakliūvantys į milžinišką tinklą tarp dviejų Pasaulio prekybos centro (World Trade Center) bokštų. Tačiau po rugsėjo vienuoliktosios atakų šie kadrai buvo pašalinti iš filmo.

Walt Disney 1937-ųjų metų spalvotame filmo „Snieguolė ir septyni nykštukai“ anonse

Vienas populiariausių anonsų, kuriame naudoti specialūs kadrai tai 1960-ųjų metų trileris „Psichopatas“ (Psycho), kurį režisavo Alfred Hitchcock. Filmo epizodas, kuriame Alfred Hitchcock staiga nutraukia dušo užuolaidas, ekrane pasirodo Vera Miles ir girdimas jos kraują stingdantis klyksmas. Kadangi anonsas buvo filmuojamas jau po filmo kūrimo ir Janet Leigh, tikroji šio vaidmens atlikėja, nebegalėjo daugiau filmuotis, A. Hitchcock anonso filmavimui pasirinko V. Miles ir uždėjo jai šviesų peruką. Kadangi filmo pavadinimas „Psichopatas“ užėmė didelę dalį ekrano, žiūrovai nepastebėjo aktorių sukeitimo daugelį metų, kol sustabdyto kadro (angl. freeze-frames) analizės aiškiai parodė, kad anonso sceną duše atliko ne Janet Leigh, o Vera Miles.

Los Andžele ir Niujorke yra tuzinai kompanijų, kurios specializuojasi filmų anonsų kūrime. Anonsas gali būti sukurtas agentūrose (tokiose kaip „The Cimarron Group“, „MOJO“, „The Ant Farm“, „Ben Cain“, „Aspect Ratio“, „Flyer Entertainment“, „Trailer Park“, „Buddha Jones“), nors pats filmas kuriamas studijoje. Kadangi suredaguotas filmas šiuo momentu dar neegzistuoja, anonsų montuotojai dirba su neredaguota filmuota medžiaga. Taigi anonse gali būti tokios filmuotos medžiagos, kurios nėra galutiniame filme, arba anonso ir filmo kūrėjai gali naudoti skirtingus to paties kadro filmavimo būdus. Muzika anonse taip pat gali neatitikti tos, kuri skambės filme, tai dar viena jų kūrimui būdingų technikų. Dažniausiai visada yra reikalaujama, kad anonsai būtų sukuriami žymiai anksčiau nei kompozitoriai yra pasamdomi, kartais net metus prieš filmo platinimą. Dažnai kompozitoriai būna paskutiniai kūrėjai, kurie dirba prie filmo.

Kai kurie anonsai, kuriuose yra epizodai nepasirodantys filme, yra labai trokštami kolekcininkų, ypač filmai tapę klasika. Pavyzdžiui, filmo „Kasablanka“ (Casablanca) anonse personažas Rick Blaine, prieš nušaudamas Major Strasser sako: „Gerai, tu to prašei!” – ir tai yra epizodas, kurio filme žiūrovai negali išvysti.

Tiesa prieš klaidinimą[taisyti | redaguoti kodą]

Bėgant metams pasitaikė daugybė atvejų, kuomet anonsai perteikdavo klaidingą filmų reprezentaciją. Jie gali suteikti įspūdį, jog garsenybė, kuri vaidina tik mažytėje filmo dalyje, yra viena iš pagrindinių aktorių. Arba reklamuojant miuziklą, patrauklų tik merginoms dėl demografiškai susiklosčiusios stereotipinės aplinkos, kino studija kuria jį suteikiant įspūdį, jog jame yra daugiau veiksmo. Tokie triukai paprastai naudojami, kad anonsas pasiektų didesnę žiūrovų auditoriją. Kartais anonsuose pateikiama filmuota medžiaga, kurios nėra pačiame filme. Tai gali būti meninis pasirinkimas (kaip atvejis su „Pixar“ reklama) arba dėl to, jog anonsas buvo sukurtas ankščiau nei baigtas galutinis filmo variantas, o kitais atvejais taip daroma norint suteikti žiūrovams skirtingus įspūdžius apie filmą. Filmų anonsai gali būti klaidinantys „dėl naudos pačiai auditorijai“, kuomet esant įprastai situacijai auditorija nepamatytų tokio filmo dėl savo išankstinumo, tad pasitelkiant jauko ir pasikeitimo principą (angl. bait-and-switch), kuomet potencialūs pirkėjai yra suviliojami dėl tam tikrų pigių prekių/paslaugų, o vėliau bandoma juos įtikinti pirkti panašias, tik brangesnes prekes/paslaugas, jie gali leisti auditorijai įgauti gerą žiūrėjimo patirtį, kurios jie paprastai neįgautų. Deja, pasitaiko ir atvirkštinių situacijų, kuomet itin gerus anonsus sumenkina vidutiniai filmai.[5][6] Štai, viena amerikietė iškėlė kaltinimus filmo „Važiuok“ (Drive) kūrėjams, nes filmas neišpildė jos lūkesčių ir neperteikė to, kas buvo vaizduojama jo anonse.[7][8][9]

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Anonsai filmą pristato labai glaustai, tačiau jų tikslas yra pasiekti maksimalų auditorijos susidomėjimą. Kai, bėgant metams, filmų marketingas tapo didele industrija, anonsai tapo visiškai nugludinta reklamos forma, galinti patraukliai pristatyti net ir ne tokius vykusius filmus. Keletas dažniausiai anonsuose pasitaikančių elementų išvardinti žemiau. Dažniausiai anonsai gaminami iš filme esančių momentų, tačiau kartais pasitaiko ir ištrintų scenų.

Dauguma filmų anonsų turi trijų veiksmų struktūrą (angl. ''three-act structure), kuri taip pat yra būdinga ir ilgo metro filmams. Jie prasideda įžanga (pirmas veiksmas), kurioje išdėstoma istorijos prielaida. Antrajame veiksme yra toliau pasakojama istorija ir jis dažniausiai baigiasi dramatiška kulminacija. Galinga, „reprezentacinė muzika“ (angl. signature music) (atpažįstama daina arba energinga, veržli orkestro partija) neretai yra svarbiausia trečiojo veiksmo dalis. Joje dažniausiai rodomi emociškai stiprūs filmo momentai bei aktorių sudėtis, jei filme yra vertų paminėti žvaigždžių, galinčių turėti įtakos filmo pardavimui.

Kadras iš filmo „Į šiaurę per šiaurės vakarus

Balsas už kadro (angl. voice-over) yra naudojamas paaiškinti situaciją tose vietose, kur to reikia. Kadangi anonsas yra labai glaustas formatas, balsas už kadro yra naudotinas norint padidinti auditorijos supratimą apie filmo siužetą. Vieni žymiausių šių dienų balsų už kadro yra Don LaFontaine, Hal Douglas, Mark Elliot, John Leader, Corey Burton, George DelHoyo, Peter Cullen, Morgan Freeman, Ashton Smith, Jim Cummings, John Gary, Tom Kane, Ben Patrick Johnson, Tony Rodgers ir Brian Cummings. Legendiniai 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių balsai už kadro filmų anonsuose yra Art Gilmore, Knox Weber ir Bob Marcato. Kai kurie anonsai naudojo balsą už kadro satyros pojūčiui sukurti. Tai galima pastebėti tokiuose filmų anonsuose kaip Jerry Seinfeld „Komikas“ (Comedian) ir „Tenatious D – roko karaliai“ (Tenacious D in The Pick of Destiny).

Muzika padeda sukurti anonso nuotaiką ir toną. Neretai jame naudojama muzika nėra iš filmo (ji gali būti dar nesukurta). Anonse naudojama muzika gali būti:

  • Muzika iš kitų filmų garso takelių. Dažniausiai naudojamo Clint Mansell filmui „Rekviem svajonei“ (Requem for a dream) parašytas pagrindinis kūrinys „Lux aeterna“, Randy Edelman „Come see the paradise“, James HornerSvetimi“ (Aliens), David ArnolŽvaigždžių vartai“, Wojciech KilarBremo Stokerio drakula“ (Bram Stoker’s Dracula), Alex Parker ir Jake Parker bendras darbas „Deivido Geilo paslaptis“ (The life of David Gale) ir Hans Zimmer[10] „Skersvėjis“ (Backdraft).
  • Populiari arba gerai žinoma muzika, dažniausiai pasirenkama dėl jos tono, dainos teksto tinkamumo ar atpažįstamumo. Iš šių labiausiai naudojamos yra Carl Orff „O Fortuna“ iš Carmina Burana bei E.S. Posthumus darbai.
  • „Bibliotekinė“ muzika, kuri jau anksčiau buvo sukurta nepriklausomo kompozitoriaus. Yra nemažai anonsų muzikos bibliotekų kompanijų, kurios ją kuria, labiausiai žinomos yra: „Two Steps From Hell“, „Immediate Music“ ir „X-Ray Dog“ arba „SFX“ ir muzikos bibliotekų kompanijos, tokios kaip „Moss Landing“, „Gerrit Kinkel Productions“ arba „redCola“.
  • Specialiai anonsui sukurta muzika. Vienas iš žinomiausių ir pripažintų Holivudo anonsų muzikos kompozitorių yra John Beal, kuris pradėjo kurti sėkmingus anonsus 8-ajame dešimtmetyje ir per visą savo trisdešimties metų karjerą sukūrė muziką daugiau negu 2000 anonsų[11], tarp kurių yra ir 40 geriausių visų laikų filmų, tokių kaip „Žvaigždžių karai“ (Star wars) „Forestas Gampas“ (Forest Gump), „Titanikas“ (Titanic), „Aladinas“ (Aladdin), „Narsioji širdis“ (Braveheart), „Vaiduoklis“ (Ghost), „Paskutinis samurajus“ (The Last Samurai) ir „Matrica“ (The Matrix).

Aktorių sudėtis yra žvaigždžių, pasirodžiusių filme, sąrašas. Jei režisierius ar prodiuseris taip pat yra gerai žinomi dėl kitų savo sėkmingų filmų, jie taip pat yra paminimi. Dauguma anonsų pasibaigia pagrindinių aktorių ir komandos narių sąrašu. Tai tas pats sąrašas, kuris figūruoja plakatuose ir kitoje spausdintoje medžiagoje, taip pat neretai ir ekrane filmo pradžioje ar pabaigoje. Kuriančios filmą studijos logotipas dažniausiai rodomas anonso pradžioje. Iki 8-ojo deš. logotipus dėdavo tik anonsų pabaigoje. Kartais tai gali būti tiek kuriančios studijos logotipas, tiek ir filmo platintojų.

Dauguma anonsų gaminami Dolby Digital technologija. Scenos, kuriose yra sustiprintų stereofoniniu garsu muzikos bei garso efektų, yra pagrindinis fokuso taškas daugumoje šiuolaikinių anonsų.

Filmų anonsai paprastai yra pristatomi tokiu pat formatu kaip ir pats filmas – 35 mm juostoje arba skaitmeniniame formate. Didelės spartos interneto jungtys leidžia anonsus pristatyti bet kokia pageidaujama rezoliucija.

Kolekcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Nacionalinė ekrano tarnyba (National Screen Service, NSS) konstatavo, jog filmų anonsai turėtų būti grąžinami (kino teatro išlaidomis) arba sunaikinami, deja, nebuvo nustatyta, jog turėtų būti pateikiami sunaikinimo ir atsikratymo įrodymai. Prekyba anonsais atsirado tuomet, kai tapo aišku, jog kai kurie iš jų yra ypač vertingi kolekcionieriams. Daugumo filmų, kaip „Žvaigždžių karai“, anonsai, kurie buvo skelbiami kaip sunaikinti, buvo ištraukti iš šiukšlių dėžių ir parduoti kino teatro darbuotojų. Žinant, jog sumontuoti vieną iš anonsų kainuodavo maždaug 60 dolerių (1981 m. duomenimis), o už rodymą kino teatruose būdavo gaunama tik 10 dolerių, tai lėmė, jog NSS pakėlė anonsų nuomos kainas, o tai iššaukė žymų anonsų, rodomų kino teatruose, skaičiaus sumažėjimą.[12]

Kai kurie kino teatrai pradėjo rodyti „anonsų šiukšlių“ programas, susidedančias vien tik iš anonsų, nerodant pagrindinių filmų. Panašiai, buvo pradėti pardavinėti DVD diskai, kuriuose buvo vien tik filmų anonsai ir, kurie buvo tipiškai kuriamų tik dėl žanrų demonstracijos.

Kiti anonsų tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Pradedant vėlyvuoju XX a. 10-uojo deš. ir baigiant ankstyvaisiais 2000-aisiais, kartu su interneto tinklalapių tokių, kaip YouTube bei animacijos technikų atsiradimu, dėl lengvesnių bei pigesnių kūrimo būdų pradėta kurti įvairesnių tipų anonsus.

  • Vaizdo žaidimų anonsai. Vaizdo žaidimų anonsai pradėti kurti 1990–2000-aisiais ir nuo to laiko pasidarė itin populiarūs ir plačiai naudojami.
  • Televizijos šou anonsai. Televizijos vaizdo klipai yra filmų anonsai, kurie rodomi per televiziją, tačiau pastarieji yra trumpinami nuo maždaug 2 minučių iki 30 sekundžių. Šie anonsai yra panašūs į žaliosios juostos filmų anonsus ir yra kuriami ir karpomi taip, kad būtų pritaikomi būtent tam televizijos kanalui. Televizijos vaizdo klipai taip pat anonsuoja ir artėjančius įvairių šou, laidų ar premjerų epizodus.
  • Knygų anonsai.
  • Koncertų, renginių anonsai.

Įvertinimo kortelės[taisyti | redaguoti kodą]

Raudona anonso pavadinimo juosta 2008-ųjų filmui „Velniop tą Sarą Maršal“.

Amerikos kino asociacija (Motion Picture Association of America) teigia, jog kino teatrams pritaikyti anonsai neturėtų trukti ilgiau nei 2 min. ir 30 sek., ir kiekvienai didelei kino studijai per metus yra leidžiama viena šios taisyklės išimtis. Interneto ar namų vaizdų anonsams trukmės reikalavimai nėra taikomi. Įvertinimo kortelės yra teikiamos atsižvelgiant į tai, kaip gerai anonsas atitinka MPAA standartus.

Žalia juosta yra žalio fono grafika, rodoma filmo anonso pradžioje. Iki 2009 m. balandžio mėn. juostos identifikuodavo, jog filmas tinka visoms auditorijoms ir dažnai jose būdavo pateikiami filmo MPAA reitingas. Tai parodydavo, jog anonsas atitinka kino filmų standartus, nustatytus MPAA, kurie įtraukia įvairius necenzūrinės kalbos, smurto, seksualumo arba nemalonių vaizdų limitus. 2009-ųjų balandį MPAA pakeitė užrašą „tinka visoms auditorijoms“ į „tinka atitinkamoms auditorijoms“, atsižvelgiant į tai, jog anonsų turinys gali būti įdomus ir tinkamas būtent tiems kino teatro žiūrovams, kurie atėjo žiūrėti panašaus turinio filmo.

Anonsams, kurie nesilaiko MPAA reikalavimų ir neatitinka standartų, gali būti suteikiama raudona juosta, kuri įspėja, jog jų turinys yra tinkamas tik apibėžtai ar suaugusiųjų auditorijai. Šie anonsai gali būti rodomi tik prieš filmus, įvertintus R-įvertinimu, NC-17 įvertinimu, ar neturintiems įvertinimo (tik tiems filmams, kurie yra išleisti kino teatruose, įvertintuose R ir ne PG-13 įvertintuose teatruose), arba išimtinais atvejais, įvertintais PG-13. Šiuose anonsuose gali būti nuogybių, nešvankybių ar kitų turinių, nepriimtinų vaikams.[13]

Apdovanojimai[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekvienais metais vyksta du didžiausi renginiai, kurie apdovanoja įžymius filmų anonsus: Meno rakto apdovanojimai (Key Art Awards), organizuojamus leidinio „The Hollywood Reporter“, ir Auksinio anonso apdovanojimai (Golden Trailer Awards). Golden Trailer Awards dalyviais gali būti tik tie anonsai, kurie įsitraukia į konkursą, o Key Art Awards renginio organizatoriai išrenka laimėtojus įvairiausiuose kūrybinių filmų reklamavimo dalyse nuo anonsų ir televizijos vaizdo klipų iki spausdintinės reklamos ir plakatų. Ankstyvoji Key Art Awards ceremonija dažniausiai rengiama Kodak teatre, Holivude. Tinklalapis The Film Informant atrinko filmų marketingo medijas ir surengė pirmuosius TFI apdovanojimus 2012 metų sausį.[14] Šis tinklalapis pirmasis pradėjo kasdien ieškoti ir reitinguoti filmų marketingo medijas.

Filmų anonsai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Emocionalus kadras iš filmo „Tadas Blinda. Pradžia

Lietuvoje filmų anonsai taip pat kuriami anksčiau negu pats filmas (kaip pavyzdį galima pateikti filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, kurio anonsas buvo platinamas dar tada, kai filmas buvo tik kuriamas). Jų tikslai nesiskiria nuo užsienyje kuriamų anonsų – šie taip pat skirti trumpai pristatyti filmą, padaryti įspūdį, atskleisti filmo dvasią, jausmą ir pritraukti žiūrovo susidomėjimą. Taip pat gana dažnai pasitaiko, jog anonsus kuria profesionalai „iš šono“, kadangi patys kūrėjai filmo momentus žino per daug gerai, kad objektyviai atrinktų tuos kelis kadrus, kurie labiausiai intriguoja, perduoda reikiamą žinutę ir atspindi išskirtinius momentus. Anonso pradžioje įprastai yra trumpai parodomas žymesnių aktorių sąrašas, studija, kurianti filmą, paminimas režisierius, jei jis jau yra buvęs puikiai įvertintas už savo ankstesnius darbus, ir kiti dalykai, galintys lemti sėkmingesnius pardavimus.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. The Straight Dope, 2007. „Why are they called „trailers“ if they’re shown before the movie?“
  2. AWFJ, 2008. AWFJ Opinion Poll: All About Movie Trailers
  3. „Movies Score on Legit in New York.“ Lincoln, Nebraska Daily Star; November 9, 1913; p. 25
  4. Granlund, N.T. (1957) “Blondes, Brunettes, and Bullets. „ Van Rees Press, NY, p. 53
  5. Modernman, 10 incredibly misleading movie trailers.
  6. IMDb (2011) with misleading trailers and posters.“
  7. Hardie, G. (2011) „Misleading trailer leads to law suit.“
  8. Child, B. (2011) „Woman sues to stop Drive getting away with a 'misleading' trailer“
  9. Apple, L. (2011) „Woman Files Lawsuit Over ‘Misleading’ Trailer for Drive.“
  10. Soundtrack.net, „Top 200 Frequently Used Cues“
  11. Newman, M. (2010) „Approximating temp music for trailers is tricky business“
  12. Schow, DJ. (1981) „Coming Soon to a Theatre Near You – Maybe.“ Simulations Publications, NY, p. 33
  13. Barnes, B. (2010) “Cat and Mouse for a Trashy Trailer„
  14. The film informant (2011) „2011 TFI AWARDS.“