Muilo opera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Muilo operatelevizijos serialų formatas, kuriam būdingas perdėtumas, pompastika, idėjinis (banalusis) veikėjus supančio pasaulio vaizdavimas (dažniausiai aiški gėrio ir blogio priešprieša ir socialinių santykių ribos, aiškūs personažų charakteriai, būdo savybės, ir kt.).

„Muilo operos“, arba negyventi gyvenimai[taisyti | redaguoti kodą]

Kasdien milijonai pasaulio žmonių žiūri televizijos serialus, vadinamus „Muilo operomis“. Klasikine „Muilo opera“ laikomas pokario metais gimęs kino žanras, kurio siužetai balansavo tarp realybės ir pasakos. Šie filmai buvo skirti namų šeimininkėms, o jų pertraukėlėse reklamuotas muilas.

Dabar „Muilo opera“ nebėra toks vienalytis ir lengvai apibūdinamas žanras. Klasikinė jo forma išliko Pietų Amerikoje, Indijoje. Labiau išprususiems Vakarų kultūros žmonėms kuriami vakarietiški„šių laikų“ serialai.

Šiaurės amerikiečiai savo „Muilo operas“ kildina iš radijo vaidinimo, sukurto prieš šešiasdešimt metų. Pagrindiniai jo veikėjai buvo motulė Moran, jos suaugę vaikai ir jų draugai. Vaidinimo moralas - „vedybos, meilė ir motinystė yra moters dalia ir kilniausias pašaukimas“. Motulės Moran lūpomis visuomenė perteikė tradicinį mormatyvinį atsakymą į klausimą, kas yra tikrosios vertybės. „Aš manau, kad valstybė tėra stipri tiek, kiek stiprūs jos silpniausieji namai“, - teigė vaidinimo herojė.

Šiandien „muilo operos“ tapo būtina amerikietiškos kultūros dalimi. Kasdien 40 milijonų amerikiečių žiūri bent vieną populiarų serialą. Ateiviams iš kito planetos nereikėtų daug vargti, norint susipažinti su amerikiečių gyvenimu - pakaktų pažiūrėti kelias „muilo operas“.

Pe šešiasdešimt metų „muilo operose“ keliami klausimai ir pateikiami atsakymai gerokai pakito, bet vidinė logika liko ta pati. Tai pasakojimai apie kokios nors kultūros namų gyvenimą. Nors veikėjai dirba ir turi įvairių visuomeninių pareigų, daugiausia dėmesio kreipiama į šeimą ir jos problemas. Veikėjai - tai mikrovisuomenė, kurioje rasi visus socialinius tipus ir sluoksnius: nedorus, jokių srupulų neturinčius turtuolius, gerus, talentingus ir pasišventusius žmones iš viduriniosios klasės, vargšus, kylančius visuomenės laipteliais darbštumo ir apsukrumo dėka, šiek tiek niekšų ir nevykėlių. Kritikai šiuos žmonių paveikslus ir gyvenimo istorijas vadina šiuolaikine mitologija. Ji grindžiama visuomenės vertybėmis, troškimais bei archetipais.

Muilo operos klestėjimas

Kodėl šie serialai klesti? Greičiausia taip yra todėl, kad:

1. „Muilo operos“ yra buitinės realistinės. Gyvenimas jose daug panašesnis į tikrovę negu žinių laidose.

2. Jos pabrėžia kiekvieno žmogaus kasdieninio gyvenimo svarbą. serialų šalininkai teigia, kad dėmesys kasdienėms smulkmenoms, kurias žmonės nori laikyti svarbiomis ar net lemtingomis, yra „muilo operų“ stiprybė.

3. Jos įtvirtina populiarias vertybes ir diegia viltį. Šia prasme „muilo operos“ labiausiai skirtos moterims. Vaikų auginimas, namų ruoša, aukojimasis ir rūpinimasis kitais serialuose pateikiami kaip tikrosios vertybės ir galų gale yra atlyginami.

4. Jos aiškina gyvenimo neteisybes. Gyvenimas rodomas kaip nesuvokiamas ir nenuspėjamas. Likimas bet kurią akimirką gali viską pakreipti kitaip, jis nesirenka vertų ar nevertų. Laimę išsikovoja tik žmonės, kurie nusprendžia nepasiduoti.

5. Jos kuriamos taip, kad žiūrovas jaustųsi esąs filmo dalyvis. dalyvavimo įspūdis atsiranda rodant kuo tikroviškesnius veikėjus. Stengiamasi, kad aktorius ir vaidmuo kuo labiau sutaptų, nebūtų juntamas joks sąlygiškumas, vaidyba. Šia tikrovės iliuziją palaiko straipsniai spaudoje ar net specialūs leidiniai, pasakojantys apie „tikrą“ veikėjo - aktoriaus gyvenimą. Prieš pasirodant naujam veikėjui, apie jį jau būname girdėje iš kitų veikėjų lūpų, ir tos žinios dažniausiai būna labai intriguojančios. Kuriama daug scenų, kuriose veikėjai kalba žvelgdami tiesiai į telekamerą - žiūrovas jaučiasi tarsi būtų dviese su herojumi, būtų tapęs jo vieninteliu patikėtiniu, kuriam atskleidžiami tikrieji, slapčiausieji jausmai bei mintys. Siekiama, kad žiūrovas suvoktų veikėjo elgesio logiką, gebėtų numatyti jo jausmus bei poelgius ir net susitapatinti. Todėl žiūrėdami tobulai sukurtas „muilo operas“, žiūrovas verkia ir juokiasi drauge su savo numylėtiniais, net patarinėja jiems ar juos guodžia. Jie jaučiasi įgiję labai artimų bičiulių ar net atradę savo antrajį „aš“.

6. Jos padeda susigiminiuoti ir plečia pažįstamų ratą. Kur beatsidurtų kokios nors „muilo operos“ žiūrovas, jis gali ten rasti žmonių, su kuriais sieja bendri pažįstami - serialo veikėjai ir jų šeimyninės paslaptys. Ši „giminystė“ tokia stipri, kad vieno serialo pabaigoje herojams švenčiant vestuves, daugybė žiūrovų irgi rinkosi išgerti šampano ir suvalgyti tortą. „Giminės iš ekrano“ stiprina daugybės žmonių priklausomybės jausmą ir švelnina vienatvę.

7. „Muilo operose“ pateikiamos dorinės dilemos stiprina visuomenės normas bei vertybes. Didžiausią pasitenkinimą žiūrovai patiria tada, kai kebliose situacijose veikėjai geba pasiekti savo tikslus, laikydamiesi teisingumu grįstų principų. Išimtys daromos tik tada, kai ne visai leistinomis priemonėmis siekiama kilnių tikslų.

8. „Muilo operos“ padeda žmonėms spręsti jų problemas. Imituodamos gyvenimą, jos parodo, kaip įvairūs žmonės išgyvena skyrybų, artimųjų netektį, vienatvę, nevasingumą ir kitas problemas. Tai - gyvenimo mokykla…