Popierinis šovinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Chassepot šautuvo popierinis šovinys (1866 m.)

Popierinis šovinys (angl. paper cartridge) – ankstyvasis šaulių ginklų šovinių tipas, naudotas iki metalinių unitarinių šovinių. Tokį šovinį sudaro popierinis cilindras ar kūgis, kurio viduje yra kulka, parakas ir, kartais, kapsulė ar lubrikantas. Tobulesnis variantas buvo degusis šovinys (angl. combustible cartridge), kurio popierius būdavo persunktas oksidatoriumi, kad degdamas popierius visiškai sudegtų.[1][2][3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popieriniai šoviniai išrasti beveik taip pat senai kaip ir patys šaulių ginklai. Seniausi šaltiniai juos mini dar XIV a. antroje pusėje. Istorikai nurodo, kad popierinius šovinius 1586 m. naudojo Saksonijos kurfiursto Christiano I kareiviai, o Drezdeno muziejuje yra įrodymų, kad juos naudojo 1591 m. Capo Bianco 1597 m. rašė, kad popierinius šovinius jau senai naudoja Neapolio kareiviai. Juos plačiai ėmė naudoti XVII a.[4]

Kultūrinis poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popierinius šovinius dažnai padengdavo vašku ar taukais. Tai:

  • šiek tiek apsaugojo nuo sudrėkimo ir vandens;
  • sutepdavo popieriumi apvyniotą kulką, ir šią buvo lengviau stumti vamzdžiu užtaisant ginklą;
  • šūvio metu vaško ar taukų likučiai išsilydydavo, tad po to būdavo lengviau valyti parako nuodegas vamzdžio viduje.

Siekdami didesnės muškietos užtaisymo spartos kareiviai nukąsdavo popierinio šovinio galiuką, kad išimtų kulką ir į vamzdį supiltų paraką. Tai kėlė problemų žmonėms, kuriems tikėjimas ribojo maistą. Sipajai (vietiniai britų kareiviai Indijoje) paprastai buvo hinduistai, kuriems tikėjimas draudžia valgyti jautieną, arba musulmonai, kuriems negalima valgyti kiaulienos. Gandai, kad popierinius šovinius persunkdavo jautiniais ar kiauliniais taukais buvo viena iš priežasčių, dėl ko 1857 m. Indijoje sukilo sipajai.[5]

Popierinių šovinių privalumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popierinius šovinius naudojo pro žiotis užtaisomiems šaulių ginklams užtaisyti. Paprasčiausias tokių ginklų užtaisymo būdas būdavo suberti paraką, įstumti kamštį (jei jis reikalingas), įdėti kulką (ar šratus, o virš šratų vėl įstumti kamštį). Popierinių šovinių naudojimas tokį užtaisymą gerokai paspartino:

  • Šovinyje jau būdavo atsvertas reikalingas parako užtaisas. Nereikėdavo užtaisymo metu atseikėti reikalinga parako kiekį.
  • Jei bus šaudoma šratais, šovinyje jau būdavo suskaičiuotas reikalingas šratų skaičius, o patys šratai būdavo suvynioti popieriuje.
  • Šovinio popierius pasitarnaudavo kaip kamštis, kuris neleisdavo išbirti parakui ir šratams, iškristi kulkai, kuri būdavo mažesnio kalibro nei vamzdis.[1][6]

Tokiuose šoviniuose naudojo įvairų popierių. 1859 m. paskelbtoje Enfield popierinių šovinių gamybos instrukcijoje aprašyta, kad naudojami trys popieriaus skiautės dviejų skirtingų storių. Kai kuriems šoviniams naudojo kalio nitratu tirpalu persunktą ir išdžiovintą popierių. Toks popierius lengvai dega ir šūvio metu sudega visiškai.[7]

Popierinius šovinius dar naudojo ir JAV pilietinio karo metu, po kurio juos pakeitė metaliniai šoviniai.

Popierinių šovinių konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popierinių šovinių konstrukcija priklausė nuo ginklo, kuriame numatyti naudoti. Kai kurie bruožai buvo universalūs, nuo ginklo nepriklausė, buvo būdingi visiems šoviniams – šoviniai turėjo būti pakankamai patvarūs, kad atlaikytų ėmimą, nešiojimą ir panašiai. Tam turėjo būti naudojamas tvirtas popierius arba popierinis apvalkalas turėjo būti sutvirtintas. Tam popieriaus pramonė gamino specialų tvirtą šovinių popierių (angl. cartridge paper)[8] Kartais popierinių šovinių apvalkalus formuodavo išsyk iš plaušienos kaip reikiamo skersmens popierinius besiūlius vamzdelius.[1][5]

Muškietų popieriniai šoviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Muškietas (lygiavamzdžius pro žiotis užtaisomus šautuvus) užtaisydavo rutulinėmis kulkomis, kurių skersmuo būdavo mažesnis nei vamzdžio spindis, todėl kulkas suvyniodavo į popieriaus ar audeklo skiautę. Tipišką titnaginės muškietos šovinį sudarydavo popierinis vamzdelis, surištas trijose vietose, kad susidarytų du skyriai:

  • Pirmajame skyriuje būdavo viena didelė rutulinė kulka arba viena didelė rutulinė kulka ir trys šratai (vadinamasis buck and ball).
  • Antrajame skyriuje būdavo parako šaunamasis užtaisas.

Muškietos užtaisymo veiksmai buvo tokie:[6][9]

  • Muškietą laikyti horizontaliai, pusiau atlenkti gaiduką, atverti parako lentynėlės dangtelį.
  • Nukąsti šovinio galiuką, žiupsnelį parako užpilti ant lentynėlės, uždaryti lentynėlės dangtelį.
  • Muškietą paimti vertikaliai, į vamzdžio žiotis suberti likusį paraką iš šovinio.
  • Grūstuvu kulką ir ją supantį popierių įstumti gilyn į vamzdį iki galo.

Šovinio popierius, paprastai storas ir patvarus, veikia kaip kamštis, neleidžiantis parako dujoms prasiveržti pro kulkos šonus (ar pro šratus). Jis taip pat mažesnio kalibro kulką laiko vamzdžio centre.

Muškietos naudojo dūminį paraką, po kiekvieno šūvio ant vamzdžio sienelių nusėsdavo vis daugiau apnašų. Dėl kiekvienam tolimesniam šūviui užtaisyti muškietą būdavo vis sunkiau. Čia padėdavo popierių persunkęs lubrikantas, kuris ne tik padeda kulkai lengviau slysti vamzdžio viduje, bet ir suminkština vidines vamzdžio apnašas. ir šios užtaisymo ir šūvio metu nusigramdydavo.[1][6]

Kapsulinių šautuvų popieriniai šoviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1853 m. pavyzdžio graižtvinio pro žiotis užtaisomo Enfield šautuvo popierinio šovinio schema, rodanti tris popieriaus skiautes ir kaip jos vyniojamos šovinyje.

Pereinant prie graižtvinių ginklų rutulines kulkas ėmė keisti pailgos, cilindrinės kulkos (nors jas kariškiai ir toliau vadino angl. balls 'rutuliai'). Imtos naudoti Minjė kulkos pasižymėjo naujovėmis:

  • Kulkos dugnelyje yra gili įduba, dėl kurios šūvio metu kulkos užpakalinė dalis išsiplečia ir priglunda prie vamzdžio sienelių. Tokias kulkas galima naudoti neapvyniotas popieriumi ar audeklu.
  • Kulkos cilindrinės dalies gale keletas griovelių, užteptų tirštų tepalu. Šis tepalas padeda lengviau įstumti kulką į vamzdį, minkština parako degėsių apnašas vamzdžio viduje.[1]

Kadangi kulkos skersmuo labai artimas vamzdžio skersmeniui, apie kulką vyniojamas popierius turi būti gerokai plonesnis, negu lygiavamzdžių muškietų. Tačiau popierinis šovinys turi būti pakankamai tvirtas. Techninis prieštaravimas – popierius turi būti plonas, kad tiktų kulkai apvynioti, ir storas, kad popierinis šovinys būtų pakankamai tvirtas. Sprendžiant šį prieštaravimą šoviniui vynioti naudojami kelios skirtingos popieriaus skiautės.
Britų Enfield šautuvo popierinio šovinio apvalkalo sandara iš vidaus:

  • Trumpas vamzdelis iš standaus popieriaus, suteikiantis šoviniui tvirtumo.
  • Ilgesnis vamzdelis iš plono popieriaus, kurio vienas galas įkišamas į trumpąjį vamzdelį. Atskiria šaunamojo užtaiso paraką nuo kulkos.
  • Ilgas vamzdelis iš plono popieriaus, kuris viename gale laiko kulką, o kitame gale – stangrų cilindrą su paraku.

Abu popierinio vamzdelio galai užlankstyti. Kulkos galas užlankstytas smulkiais dantukais, ir pamirkytas išlydytame vaške ar taukuose. Parako galas po užpildymo paraku tiesiog užlenktas.[1][10]

Užtaisant šautuvą:

  • Šovinio parako galą atverdavo atlenkiant užlenktą vamzdelio dalį ar jį nuplėšiant ir supildavo paraką į vamzdį.
  • Šovinio kulkos galą įkišdavo pro žiotis į vamzdį iki šovinio storasienio vamzdelio lygio, nebereikalingą parako dalį nuplėšdavo ir išmesdavo.
  • Grūstuvu kulką ir jos popierinį apvalkalą įstumdavo gilyn į vamzdį iki galo.
  • Drūtgalyje ant movelės uždėdavo kapsulę.

Kapsulinių revolverių popieriniai šoviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapsuliniai revolveriai, nors ir nėra tikri pro žiotis užtaisomi ginklai, panašūs į juos, nes užtaisomi pro būgno priekį. Tipiški popieriniai revolverių šoviniai skiriasi nuo tvirtų kapsulinių šautuvų šovinių tuo, kad į būgną įkišamas visas šovinys. Revolverių šoviniai dažniausiai padidinto degumo, kulka paprastai atvira, priklijuota prie šovinio, dažniausiai skystu stiklu.

Daugelis tokių šovinių kūgiški, platesni link kulkos. Kai kurie komerciškai gaminti popieriniai revolverių šoviniai (pvz., Anglijos Hayes) priekyje turėjo mažus audeklinius atplėštukus, kurie padėdavo nuo šovinio, prieš dedant į būgną, nuplėšti viršutinį apsauginį sluoksnį.[3][7]

Popieriniai revolverių šoviniai buvo naudojami gerokai ilgiau, nei kitų kapsulinių ginklų, nes ginklininkas Rollin White buvo užpatentavęs pergręžtus revolverių būgnus, kuriuos buvo galima užtaisyti iš galo. Išskirtinę šio patento licenciją turėjo kompanija „Smith & Wesson“, dėl ko ji turėjo ir monopoliją Amerikoje gaminti revolverius, kurių būgnų užtaisomi iš galo, iki tol, kol baigėsi patento galiojimas. Iki tol kitos kompanijos negalėjo revolverius perdirbti, kad galėtų naudoti šoninio ar centrinio dūžio šovinius, ir toliau gamino kapsulinius revolverius.[3][11]

Pro drūtgalį užtaisomų šaulių ginklų popieriniai šoviniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popierinio šovinio idėja pro drūtgalį užtaisomiems šaulių ginklams buvo užpatentuota 1808 m., praėjus metams po atskirosios kapsulės išradimo. Vienas seniausių plačiai naudotų pro drūtgalį užtaisomų šaulių ginklų buvo 1839 m. patentuotas Draizės adatinis šautuvas, plačiai naudotas Prūsijos kariuomenės. Adatiniai šautuvai naudojo pilnus popierinius šovinius (jų viduje buvo kulka, parakas ir kapsulė). Kapsulė buvo ties kulkos dugneliu, tad šoviniui iššauti skiltuvas (adata) turėdavo pradurti šovinio popierių, parako užtaisą ir durti į kapsulę, kad ši suveiktų.[2][4][12]

Draizės adatinio šautuvo schema. Violetine spalva parodyta adata ir kapsulė.

Adatinių šautuvų šoviniai buvo tuo metu pažangiausi. Jie ne tik turėjo visas dalis ir buvo įdedami į pro drūtgalį užtaisomo šautuvo šovinio lizdą, bet ir turėjo kai kuriuos pažangius bruožus:

  • Pirma, jie buvo faktiškai betūčiai. Po šūvio šautuve iš šovinio praktiškai nieko nelikdavo.
  • Antra, jie buvo „priekinio padegimo“, nes šaunamasis užtaisas buvo padegamas iš priekio, kas užtikrina puikias vidines balistines savybes. Tai rodo šiuolaikiniai balistiniai eksperimentai.
  • Trečia, jų kulkos buvo subkalibrinės, su laikikliais. Gilės pavidalo kulkos, kurias naudojo Prūsijos kariuomenė, šovinyje buvo apgaubtos laikikliu, pagamintu iš papjė mašė. Laikiklis ne tik kulką laikė vamzdžio spindžio centre, jis ne tik buvo lyg stūmoklis, į kurį šūvio metu slėgdavo parako dujos, išmesdavusios jį ir kulką tolyn iš vamzdžio, bet ir laikė kapsulę.[13][14]

Pro drūtgalį užtaisomų adatinių šautuvų trapumas buvo pagrindinė priežastis, dėl ko mažai kariuomenių šiuos šautuvus priėmė į ginkluotę. Gerai treniruotoje Prūsijos kariuomenėje kiekvienas kareivis šautuvo komplekte turėdavo kelias atsargines adatas. Prireikus kareivis pats pakeisdavo šautuve adatą.[2][13]

Lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų popierinės tūtelės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lygiavamzdžio medžioklinio šautuvo šoviniai su popierinėmis tūtelėmis

Lygiavamzdžių medžioklinių šautuvų šovinių tradicinės tūtelės su žalvariniu dugnu ir popierine tūtele smarkiai išstumtos plastikinių tūtelių, bet ir toliau gaminamos bei naudojamos. Viena sritis, kur popierinės tūtelės kol kas neprilygstamos yra labai šalti rajonai, nes, oro temperatūrai esant žemesnei kaip -40°C, plastikinės tūtelės dažnai plyšta.

Popierinę tūtelę sudaro vamzdelis iš spirališkai suvynioto tvirtojo popieriaus, įtvirtintas žalvariniame dugnelyje. Tokios tūtelės yra pakankamai patvarios, kad jas iššautas būtų galima užtaisyti ne vieną kartą.[4][15]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 David Minshall. „Enfield Paper Cartridges“. Suarchyvuotas originalas 2009-12-25. Nuoroda tikrinta 2014-04-19.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 William Chambers & Robert Chambers (1866-08-18), "The Needle-Gun and Cartridge" (eBook), Chambers's Journal (138): 518–520 
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 „A Cartridge Collector's Glossary“. Suarchyvuotas originalas 2012-03-14. Nuoroda tikrinta 2014-04-19.
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 William Wellington Greener (1907). The Gun and Its Development. Cassell.
  5. ↑ 5,0 5,1 W. and R. Chambers (1891). Chambers's Encyclopaedia: A Dictionary of Universal Knowledge for the People. 8. p. 719.
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 Joseph G. Bilby (1996). Civil War Firearms. Da Capo Press. ISBN 0-306-81459-5.
  7. ↑ 7,0 7,1 Tom Kelley (1995 m. rugpjūčio mėn.). „Making and Using Combustible Paper Pistol Cartridges“. Suarchyvuotas originalas 2008-03-27. Nuoroda tikrinta 2014-04-19.
  8. ↑ Nepainioti su medžioklinių šovinių popierinėmis tūtelėmis, kurios daromos iš tvirtojo popieriaus.
  9. ↑ „Demonstration of the flint lock musket“.[neveikianti nuoroda], video explaining the use of a paper cartridge in a flintlock musket
  10. ↑ Nice Original .577 Caliber Paper Cartridge for Enfield Rifle. Originalaus šovinio nuotraukos. In: CampSite Artifacts
  11. ↑ Dave Radcliffe. „Competition Or Circumvention?The Case Of Rollin White and Smith & Wesson Versus Three Unusual and Unique Revolvers“.
  12. ↑ Townsend Whelen (1918). The American Rifle. Century Co.
  13. ↑ 13,0 13,1 Edward Spon, Oliver Byrne (1872). Spon's Dictionary of Engineering. E. & F.N.
  14. ↑ Frank C. Barnes, ed. Stan Skinner (2003). Cartridges of the World, 10th Ed. Krause Publications. ISBN 0-87349-605-1. OCLC 52357214.
  15. ↑ Nonte, Jr., George C. (1978). Basic Handloading. USA: Times Mirror Magazines, Inc. ISBN 0943822114. LCCN 77-26482.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Popierinis_šovinys&oldid=7222666"