Kulka

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kulkos pjūvis:
1. Apvalkalas
2. Švino užpildas
3. Plieno šerdis

Kulka – kaunamoji šovinio dalis.[1]

Būna kariškosios ir medžioklinės kulkos. Kariškosios kulkos būna paprastosios (vientisinės ir apvalkalinės) ir specialiosios (šarvamušės, padegamosios, šviečiamosios).[1] Taip pat naudojamos ir plastikinės, išcentruotosios, sprogstamosios, su daliniu ar įpjautu apvalkalu ir kitokios.[1]

Išcentruotųjų kulkų geometrinis centras nesutampa su kulkos masės centru. Smūgio metu pakinta trajektorija ir kulkos padėtis. Taip padaroma didesnė žaizda. Ekspansyviosios kulkos (minkštanosės ar dubianosės) bei kulkos su įpjautu apvalkalu smūgio metu susiploja ar sudūžta. Skeveldros padaro didesnę žalą nei įprastos kulkos. 1899 m. išcentruotąsias ir kulkas su daliniu ar įpjautu apvalkalu uždraudė naudoti Hagos konvencija.[1]

Pagal kalibrą kulkos skirstomos į:

  • mažo kalibro (iki 6,5 mm)
  • vidutinio kalibro (6,5-9 mm)
  • didelio kalibro (9-14,5 mm)

Medžioklinių graižtvinių šautuvų kulkos paprastai būna panašios į kariškų šautuvų kulkas.[1] Medžioklinių lygiavamzdžių šautuvų kulkos gaminamos iš švino, būna apvalios arba pailgos.[1] Pailgosios turi kreipiamuosius sparnelius, kurie įsuka kulką apie savo ašį, taip stabilizuodami kulkos lėkimo trajektoriją.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Kulka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007