Pinčuvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pinčuvas
lenk. Pińczów
   POL Pińczów COA.svg   
JKRUK 20090428 PIŃCZÓW PANORAMA KOŚCIÓŁ RYNEK NIDA IMG 5909 H1000.jpg
Miesto panorama

Pinčuvas
50°32′0″N 20°32′0″E / 50.53333°N 20.53333°E / 50.53333; 20.53333 (Pinčuvas)Koordinatės: 50°32′0″N 20°32′0″E / 50.53333°N 20.53333°E / 50.53333; 20.53333 (Pinčuvas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Švento Kryžiaus vaivadija
Apskritis: Pinčuvo apskritis
Gyventojų (2006): 11 886
Plotas: 14,32 km²
Tankumas (2006): 830 žm./km²
Altitudė: 300 m
Tinklalapis: www.pinczow.com.pl
Commons-logo.svg Vikiteka: PinčuvasVikiteka

Pinčuvas (lenk. Pińczów) – miestas Lenkijoje, Švento Kryžiaus vaivadijoje, apie 40 km į pietus nuo Kelcų; Pinčuvo apskrities ir Pinčuvo valsčiaus administracinis centras. Miestas įsikūręs Nidos upės slėnyje. Gyventojų 11,8 tūkst. (2006 m. duom.).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XII a. vietovėje eksploatuotas karjeras. Kalnakasiai tikėtina gyveno įtvirtinime (grade (град)), kuris buvo sugriautas 1241 m. įsiveržus mongolams. Pirmojoje XIV a. pusėje įtvirtinimo vietoje buvo pastatyta gotikinė pilis, o jos papėdėje susikūrė gyvenvietė, kuri iš pradžių buvo žinoma kaip Piedziców, Pandziczów (1470 m.) ar Pyandzyczów. Pavadinimas Pińczów imtas naudoti nuo XVI a. 1424 m. gyvenvietė priklausė Olesnickių šeimai, kuri čia įkūrė savo rezidenciją ir 1449 m. pastatė paulinų abatiją. 1428 m. rugsėjo 21 d. Liubline karalius Jogaila Pinčuvui suteikė miesto teises.

XVI a. viduryje Pinčuvas tapo vienu iš pagrindinių Mažosios Lenkijos regiono protestantų reformacijos centrų. Kalvinistas Mikalojus Olesnickis išvarė katalikų vienuolius iš Pinčuvo 1550 m. ir įkūrė kalvinistų centrą. Pinčuve 15581563 m. vertėjai vertė Bibliją į lenkų kalbą, kuri buvo atspausdinta Breste ir tapo žinoma kaip Bresto Biblija (kartais vadinama Pinčuvo Biblija).

1586 m. miestą įsigijo Krokuvos vyskupas Petras Myškovskis, kuris pradėjo kontrreformaciją. Myškovskių šeima perdažė pilį ir paskelbė ją savo rezidencija. Miestą juosė gynybinė siena, jis turėjo keturis vartus. Miestas buvo sugriautas 1657 m., Švedų tvano metu, o vėliau, Šiaurės karo metu, dar kartą nukentėjo nuo švedų, kurie jį užėmė; po Klišuvo mūšio čia trumpam buvo apsistojęs Švedijos karalius Karolis XII. Po ATR padalijimų, 1795 m., miestas atsidūrė Habsburgų monarchijos sudėtyje. 1815 m. tapo Rusijai pavaldžios Lenkijos Kongreso karalystės dalimi. XIX a. 3-ajame dešimtmetyje Pinčuve gyveno apie 4000 žmonių, 1867 m. buvo įkurta Pinčuvo apskritis.

Antrojoje Lenkijos Respublikoje Pinčuvas priklausė Kelcų vaivadijai. Pinčuvas buvo suniokotas vokiečiams įsiveržus į Lenkiją, beveik visi žydai, kurie sudarė 70 % miesto gyventojų, buvo išžudyti ar ištremti į naikinimo stovyklas. Pinčuve kilo sukilimas, kurio pasekoje 1944 m. liepą buvo įkurta Pinčuvo Respublika, apėmusi apie 1000 km² teritoriją ir gyvavusi iki rugpjūčio mėn. Sukilimo eigoje iš vietinio Gestapo kalėjimo buvo išlaisvinta šimtai lenkų.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Piotr Pawlina – Podziemni żołnierze wolności
  • Bogdan Hillebrandt – Partyzantka na Kielecczyźnie 1939–1945