Nacionalinis frontas (Albanija)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nacionalinis frontas
Balli Kombëtar
Veiklos teritorijaAlbanija
Veikimo data1942–1945 m.
IdeologijaNacionalizmas
Antikomunizmas
Fašizmas
Konservatyvizmas
Dydis35 000–50 000[1]
Sąjungininkai Albanijos partizanai (1942–1943)
Trečiasis Reichas Trečiasis Reichas (1944)
PriešininkaiItalijos vėliava Italija
Albanijos partizanai (1943–1945)
Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika Jugoslavijos partizanai
Graikija EDES
Četnikai

Nacionalinis frontas (alb. Balli Kombëtar) – albanų nacionalistinis[2][3][4][5] ir antikomunistinis pasipriešinimo judėjimas Antrojo pasaulinio karo metais.[6][7][8][9] Jam vadovavo Ali Këlcyra ir Midhat Frashëri.[10] Judėjimą sudarė žemvaldžių elito nariai, liberalūs nacionalistai, nepritariantys komunizmui, ir kiti Albanijos visuomenės sluoksniai.[11][12][13] Nacionalinio fronto šūkis: „Shqipëria Shqiptarëve, Vdekje Tradhëtarëve“ (Albanija albanams, mirtis išdavikams).[14] Galiausiai judėjimas prisijungė prie nacių įkurtos marionetinės vyriausybės ir su naciais kartu kovojo prieš komunistines partizanų grupes.[15][16] Nacionalinis frontas vykdė teroro aktus, kurių kulminacija buvo žiaurūs veiksmai prieš serbų ir graikų civilius.[17][18][19]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Albanijos žemėlapis 1941 m. rugpjūčio mėn.
Nacionalinio fronto kariai Debare.

Nors A. Këlcyra ir M. Frashëri beveik nuo pat 1939 m. fašistinės okupacijos pradžios inicijavo pasipriešinimo Italijos valdžiai akcijas, jos praktiškai nesukūrė jokios karinės organizacijos atvirai kovai su okupantu. Albanų nacionalistai nuo 1942 m. pabaigos pradėjo nereguliarią kovą prieš italų įgulas.[20]

Nacionalinis frontas oficialiai įkurtas 1942 m. lapkričio mėn., sujungus kelių nacionalistų pastangas. Jis bandė bendradarbiauti su Albanijos komunistų partizanais, vadovaujamais Enver Hoxha ir susibūrusiais į „Nacionalinį išsivadavimo judėjimą“ (LANÇ), bandydamas pritraukti juos prie nacionalistinio kelio, tačiau Frontas pasmerkė bet kokį LANÇ bendradarbiavimą su Jugoslavijos partizanais, kuriuos laikė prigimtiniais Albanijos priešais. Taip suiro bendradarbiavimo planai.

1943 m. Italijai atsidūrus ties pralaimėjimo riba, Albanijos nacionalinis išsivadavimo jūdėjimas (LANÇ) ir Nacionalinis frontas surengė susirinkimą Mukje kaime. Nacionalinis frontas sudarė trapią sąjungą su komunistų vadovaujama LANÇ ir veikė kaip pasipriešinimo grupė prieš italus.[21] Po Mukje susitarimo miglota abipusė tolerancija, egzistavusi tarp nacionalistų ir komunistų, greitai išgaravo. Sąjungininkai negalėjo garantuoti, kad Kosovas bus Albanijos dalis,[22] nes jie pasisakė už okupuotų tautų atkūrimą pagal iki Antrojo pasaulinio karo buvusias sienas, todėl judėjimas su jais nenorėjo bendradarbiauti.

Nepaisant to, kad jų požiūris į Sąjungininkus buvo atsainus, nacionalistai baiminosi, kad Sąjungininkų pergalė kare gali lemti LANÇ pergalę ir komunistų kontrolę Albanijoje.[23] Jų silpną požiūrį į britus skatino ir noras išsaugoti okupuotą suvienytą albanų valstybę pagal 1941 m. italų nubrėžtas sienas, nes jie labai priešinosi ir baiminosi, kad jugoslavams vėl atitektų Kosovas ir Debaras, ir bijojo, kad Sąjungininkai, remdami graikus, gali sutrukdyti jiems atsiimti Čameriją ir atimti iš jų pietines Korčės ir Girokasterio provincijas, kurios buvo jų judėjimo šerdis.[23] Tikraisiais savo priešais jie laikė jugoslavus ir graikus.[23]

Mukje susitarimas iš karto sukėlė priešišką Jugoslavijos atstovo Albanijoje Svetozar Vukmanović reakciją. Jis pasmerkė susitarimą ir darė spaudimą LANÇ, kad šis nedelsiant jį panaikintų, o Jugoslavijos komunistų lyderis Milovan Djilas vėliau Nacionalinį frontą pavadino „albanų fašistais“.[3]

Prieš italus kovojusiam Nacionaliniam frontui kilo grėsmė susidurti su didesnėmis LANÇ ir Sąjungininkų remiamų Jugoslavijos partizanų pajėgomis.[24] 1943 m. rudenį, Italijai pasidavus, nacistinė Vokietija okupavo visą Albaniją. Bijodami didesnių pajėgų, Frontas sudarė sandėrį su vokiečiais ir Tiranoje suformavo „neutralią vyriausybę“, kuri tęsė karą su LANÇ ir Jugoslavijos partizanais.[25][26][27]

Albanijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Midhat Frashëri, Nacionalinio fronto lyderis.

Albanų nacionalistas Safet Butka įvairiais laikotarpiais bandė bendradarbiauti su komunistų dominuojamu Nacionalinu išsivadavimo judėjimu (LANÇ). 1943 m. sausį Pietų Albanijoje kai kurie partizanų daliniai kartu su „Balli Kombëtar“ kovėsi Džormo mūšyje, kur nugalėjo ir sutriuškino italų karius.[28] 1943 m. vasario mėn. jis surengė susitikimą su LANÇ atstovais ir 1943 m. kovo mėn. buvo pasiektas susitarimas dėl bendradarbiavimo. Be to, 1943 m. rugpjūtį sudarė dar vieną vietinį susitarimą ir buvo vienas iš Mukje susitarimo iniciatorių ir rėmėjų.[29] Komunistų vadovaujama LANÇ reikalavo, kad po karo Kosovas būtų perduotas Albanijai. 1943 m. rugpjūtį LANÇ susitiko su nacionalistais ir susitarė dėl Didžiosios Albanijos įkūrimo.[30][31] Tačiau susitarimas truko neilgai, nes jį pasmerkė Albanijos komunistai.[31] Albanijos pietuose paaštrėjo priešprieša tarp komunistų ir nacionalistų. Komunistai beveik iš karto atsisakė Mukje susitarimo ir, baimindamiesi, kad britai gali atidaryti antrąjį frontą Balkanuose ir paremti nacionalistus, išleido įsakymą sunaikinti Nacionalinį frontą, kad ir kur jis būtų rastas.[32] Šie veiksniai prisidėjo prie to, kad Nacionaliniame fronte susiformavo stipri neapykanta komunistams.

Sudarę kolaborantų vyriausybę, nacionalistai smarkiai spaudė komunistus.[23] Į pietvakarius nuo Tiranos jie sunaikino gana didelį komunistų partizanų būrį.[23] 1943 m. rudenį Nacionalinis frontas, padedamas Vokietijos pajėgų, taip pat įsitraukė į įnirtingas kovas su Šiaurės Epyro išsivadavimo frontu Pietų Albanijoje. Per šiuos susirėmimus ši graikų nacionalistų grupuotė buvo sunaikinta ir išnyko kaip kovinė jėga.[33]

Įsteigus Didįjį Trejetą, vokiečiai pradėjo pralaimėti karą. Tai turėjo įtakos ir padėčiai Albanijoje, nes vokiečiai negalėjo aprūpinti nacionalistų. Susiklosčius palankiai komunistams situacijai, partizanai pradėjo plataus masto Nacionalinio fronto puolimą. Britų ryšių karininkai Albanijoje pastebėjo, kad komunistai gautus ginklus daug dažniau naudojo kovai su albanais nei vokiečių persekiojimui.[32] Vakarai pažymėjo, kad komunistai nebūtų laimėję be Didžiosios Britanijos, JAV ir Jugoslavijos paramos ir ginkluotės ir kad LANÇ nebijojo žudyti savo tautiečių.[34]

Kosove ir Vardaro regione[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalistai atvykstą į Prizreną.

Nacionalistai Kosove ir Vardaro regione išryškėjo po Italijos kapituliacijos 1943 m. rugsėjį. 1943 m. rugsėjo 9 d. jie iš italų užėmė Strugą ir Debarą, pasiimdami didžiąją dalį paliktos karinės įrangos.[35] Įkūrus Albanijos okupuotą valdžią, į naujos vyriausybės formavimą įsitraukė pagrindiniai Kosovo „Balli Kombëtar“ nariai. 1943 m. lapkričio 6 d. Berlynas paskelbė, kad regentai ir asamblėja sudarė vyriausybę, kuriai vadovauja Kosovo albanas Rexhep Mitrovica,[36] 1942 m. prisijungęs prie „Balli Kombëtar“ judėjimo ir didžiąją Italijos okupacijos laikotarpio dalį praleidęs Porto Romano kalėjime netoli Duresio.[37] Tarp Mitrovica ministrų kabineto narių, kurių dauguma buvo nacionalistai ir susiję su Vokietija ar Austrija, buvo ir Xhafer Deva.[38] Deva, taip pat iš Kosovo kilęs nacionalistas, buvo paskirtas Rexhep Mitrovica vyriausybės vidaus reikalų ministru ir bendradarbiavo su vokiečiais, kad pasipriešintų komunistų pajėgų plitimui šiaurėje,[39] todėl jam suteiktas tiesioginis vadovavimas naujosios vyriausybės pajėgoms.[40] Kovos Kosove vyko etniniu ir ideologiniu pagrindu: albanų „Balli Kombëtar“ pajėgos kovojo su daugiausia serbų partizanais.

Vardaro Makedonijoje vokiečių ir nacionalistų pajėgos retkarčiais susidurdavo su jugoslavų partizanais. Kičevo miestą, kuris po Italijos kapituliacijos liko Makedonijos ir Albanijos partizanų dalinių rankose,[35] 1943 m. lapkričio pradžioje užpuolė Xhem Hasa nacionalistai. Po 7 dienas trukusių įnirtingų kovų partizanai buvo nugalėti ir priversti trauktis iš miesto.[41] Fiqri Dine, Xhem Hasa ir Hysni Dema bei trys vokiečių majorai taip pat vadovavo karinėms kampanijoms prieš albanų ir jugoslavų partizanus.[42] Kai penktoji partizanų brigada atkovojo Makelare, esančią pusiaukelėje tarp Debaro ir Peškopijos, vokiečiai, padedami Xhem Hasa nacionalistų pajėgų, surengė puolimą iš Debaro ir sutriuškino partizanus.[43] Pagrindiniai „Balli Kombëtar“ centrai šiuose regionuose buvo Kosovo Mitrovica, Drenica ir Tetovas. Buvo pastebėta, kad šiuose regionuose Nacionalinio fronto nacionalistai buvo agresyvesni nei Albanijoje.[44] Dabar, kai situacija pasisuko jų naudai, daugelis nacionalistų pamatė galimybę atkeršyti savo kaimynams serbams už kančias, kurias jie patyrė per pastaruosius du dešimtmečius, ir sudegino galbūt net 30 000 serbų ir juodkalniečių namų.[44] Labiausiai nuo šių išpuolių nukentėjo tarpukario laikotarpiu Kosove apsigyvenę serbai.[44]

1944 m. spalį, vokiečių armijai pradėjus trauktis per Kosovą, prasidėjo įnirtingi mūšiai tarp vokiečių ir partizanų. Išvijus vokiečius, Josip Broz Tito įsakė surinkti ginklus Kosove ir suimti žymius albanus. Šis įsakymas nebuvo palankiai sutiktas ir kartu su aistromis dėl Kosovo sukėlė sukilimą.[45] 1944 m. gruodžio 2 d. antikomunistai albanai iš Drenicos regiono užpuolė Trepčos kasybos kompleksą ir kitus objektus. Šie antikomunistai, kurių buvo ne daugiau kaip 2 000 vyrų, sugebėjo du mėnesius atremti 30 000 karių partizanų pajėgas.[45] Jugoslavijos partizanams paskelbus pergalę, Kičevo, Gostivaro ir Tetovo apylinkėse likę nacionalistai bandė išlaikyti regiono kontrolę.[46] Kosove prasidėjo „masinis ginkluotas sukilimas“, kuriam vadovavo „Balli Kombëtar“ (tuo metu vis dar turėjęs apie 9 000 karių), siekęs pasipriešinti Kosovo inkorporavimui į komunistinę Jugoslaviją.[45] Tik 1945 m. liepą Jugoslavijos partizanams pavyko numalšinti sukilimą ir įtvirtinti Kosovo kontrolę.[45]

Juodkalnijoje ir Sandžako regione[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1941 m. dalis Juodkalnijos ir Sandžako buvo prijungti prie Albanijos. Prijungti šie miestai: Bijelo Polė, Tutinas, Plavas, Gusinė, Rožajė ir Ulcinis. Kai kurie šiuose regionuose gyvenę Jugoslavijos musulmonai stojo albanų pusėn. Buvęs Novi Pazaro meras Aćif Hadžiahmetović ir Shaban Polluzha vadovaujamos nacionalistų pajėgos sėkmingai atmušė jungtines četnikų ir jugoslavų partizanų pajėgas iš Novi Pazaro ir sutriuškino jų tvirtovę Banioje.[47] Novi Pazarą iki pat 1944 m. gruodžio mėn. kontroliavo Aćif Hadžiahmetović, kuris buvo „Balli Kombëtar“ narys. Tuo metu regione, esančiame tarp nacionalistų valdomo Novi Pazaro ir četnikų kontroliuojamos Raškos, siaurame slėnyje, skiriančiame šiuos du miestus, vyko nuolatinės kovos tarp albanų, Jugoslavijos musulmonų ir serbų.[48]

Graikijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Balli Kombëtar“ taip pat veikė šiaurės vakarų Graikijoje, ypač regione, kurį albanai vadina Čamerija. Tesprotijos administravimas buvo perduotas albanams, nors šis regionas nebuvo oficialiai prijungtas prie Albanijos karalystės. 1943 m. įkurtas „Balli Kombëtar Çam“ (Čamų nacionalinis frontas) sulaukė visokeriopos Vokietijos paramos, nes norėjo kovoti ir su albanų, ir su graikų komunistų partizanais.[49] Šie daliniai buvo naudojami antipartizaninėse operacijose Graikijoje kodiniu pavadinimu „Augustus“. Operacijose dalyvavo daug čamų. Vokiečiai vertino jų paramą: Pulkininkas leitenantas Josefas Remoldas pažymėjo, kad „jie, žinodami apylinkes, įrodė savo vertę žvalgybos misijose“. Keletą kartų šiose žvalgybos misijose buvo kovojama su EDES padaliniais.[50] 1943 m. rugsėjo 27 d. jungtinės vokiečių ir čamų pajėgos pradėjo plataus masto operaciją kaimuose į šiaurę nuo Paramitijos. Šioje operacijoje dalyvavo 150 čamų karių.[51]

Nusikaltimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalistų suvažiavimas Tetove 1944 m.

Siekdami sukurti etniškai gryną Didžiąją Albaniją, „Balli Kombëtar“ vykdė teroro kampanijas prieš serbų civilius Kosove ir Juodkalnijoje.[18][52] Po Antrosios Prizreno lygos įkūrimo „Balli Kombëtar“ kartu su 21-ąja Waffen SS kalnų divizija „Skanderbeg“ išžudė tūkstančius serbų ir iš regiono išvijo nuo 10 000 iki 100 000 serbų kolonistų.[53][54][55] 1943 m. spalio mėn. per plataus masto vokiečių puolimą pietų Albanijoje „Balli Kombëtar“ kartu su vokiečių kariuomene užpuolė graikų kaimus ir įvykdė daugybę žiaurių nusikaltimų, įskaitant kaimų deginimą ir egzekucijas civiliams gyventojams.[19]

Atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Albanijoje „Balli Kombëtar“ buvo atgaivinta. Partiją atkurta vadovaujant Abas Ermenji, išlikusiam nacionalistui, kuris 1945 m. komunistams paskelbus pergalę pabėgo iš Albanijos.[56] 1996 m. ji gavo 5 proc. rinkėjų balsų ir dvi vietas parlamente.[56] Nuo to laiko jos įtaka sumažėjo. 2001 m. rinkimuose ji priklausė koalicijai „Sąjunga už pergalę“ (Bashkimi për Fitoren), kuri gavo 37,1 % balsų ir 46 parlamento narius.

Nacionalinis frontas turi skyrius Kosove ir Šiaurės Makedonijoje.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Thomas (2006), pp. 43–44
  2. ↑ Rashke, Richard (2013-01-22). Useful Enemies: America's Open-Door Policy for Nazi War Criminals (anglų). Open Road Media. p. 214. ISBN 978-1-4804-0159-4.
  3. ↑ 3,0 3,1 Fischer 1999, p. 274.
  4. ↑ Isakovic, Zlatko (2019-05-24). Identity and Security in Former Yugoslavia (anglų). Routledge. p. 114. ISBN 978-1-351-73349-6.
  5. ↑ European Resistance Movements, 1939-1945 (prancūzų). Pergamon Press. 1964.
  6. ↑ Ermenji, A. and Frashëri, M. (1944), 'Manifest i Ballit Kombëtar', Mid'hat Frashëri: Vepra të zgjedhura, Vol.1, pp.597-609. [as cited in the National Archives, War Office 204/13036].
  7. ↑ Frashëri, M. (1944), 'Shpifni, shpifni, se diçka do të mbetet!: Komunizmi s'ka asnje ndryshim nga fashizmi', Mid'hat Frashëri: Vepra të zgjedhura, Vol.1, pp.597-609.
  8. ↑ Frashëri, M. (1945), 'Balli Kombëtar i keqkuptuar dhe i keqinterpretuar' , Mid'hat Frashëri: Vepra të zgjedhura, Vol.1, pp.615-621.
  9. ↑ Frashëri, Gjergj (2003). „Tiranë“. Oxford Art Online. Oxford University Press. doi:10.1093/gao/9781884446054.article.t085195. ISBN 978-1-884446-05-4.
  10. ↑ Jelavich, Barbara (1983). History of the Balkans, Vol. 2: Twentieth Century. Cambridge University Press. p. 274. ISBN 0-521-27459-1.
  11. ↑ Fischer 1999, pp. 115–116, 260.
  12. ↑ Ramet 2006, pp. 141–142.
  13. ↑ Rossos 2013, pp. 185–186.
  14. ↑ Pearson 2006, p. 272.
  15. ↑ Agnes Mangerich, Albanian escape, 2010, 6
  16. ↑ Bideleux, Robert & Jeffries Ian, The Balkans – A post – communist History, 2007, 525
  17. ↑ King & Mason 2006, p. 32.
  18. ↑ 18,0 18,1 Jankowski 2014.
  19. ↑ 19,0 19,1 Mangerich 2010, p. 6.
  20. ↑ Elsie, Robert (2010-03-30). Historical Dictionary of Albania (anglų). Scarecrow Press. p. 30. ISBN 978-0-8108-6188-6.
  21. ↑ Fischer 1999, pp. 132–133.
  22. ↑ Vickers 1998, pp. 132.
  23. ↑ 23,0 23,1 23,2 23,3 23,4 Pearson 2006.
  24. ↑ Roberts 1987.
  25. ↑ Richard Morrock (2010-10-11). The Psychology of Genocide and Violent Oppression: A Study of Mass Cruelty from Nazi Germany to Rwanda. McFarland. ISBN 978-0-7864-5628-4.
  26. ↑ Peter Abbott (1983). Partisan Warfare 1941–45. Osprey Publishing. pp. 27–. ISBN 978-0-85045-513-7.
  27. ↑ Tom Winnifrith (2002). Badlands, Borderlands: A History of Northern Epirus/Southern Albania. Duckworth. p. 26. ISBN 978-0-7156-3201-7.
  28. ↑ Pearson 2006, p. 230.
  29. ↑ Dezhgiu, Muharrem (2006-05-28). „Safet Butka, Luftetar per Mbrojtjen e Idealit Kombetar“. Lajmi Shqip (albanų). Suarchyvuotas originalas 2013-12-03. Nuoroda tikrinta 2011-08-03.
  30. ↑ Gordana Filipović (1989). Kosovo—past and present. Review of International Affairs. pp. 134–142.
  31. ↑ 31,0 31,1 Dušan T. Bataković (2007). Kosovo and Metohija: living in the enclave. Serbian Academy of Sciences and Arts, Institute for Balkan Studies. ISBN 9788671790529.
  32. ↑ 32,0 32,1 Frances Trix (2009). The Sufi Journey of Baba Rexheb. University of Pennsylvania Press. p. 72. ISBN 978-1-934536-12-4.
  33. ↑ „The Greek Minority in Albania in the Aftermath of Communism“ (PDF).
  34. ↑ Irene Grunbaum (1996). Escape Through the Balkans: The Autobiography of Irene Gr_nbaum. U of Nebraska Press. p. 187. ISBN 0-8032-7082-8.
  35. ↑ 35,0 35,1 Pearson 2006, p. 271,272.
  36. ↑ Fischer 1999, p. 262.
  37. ↑ Elsie, Robert (2012). A Biographical Dictionary of Albanian History. ib tauris & co ltd. p. 314. ISBN 978-1-78076-431-3.
  38. ↑ Pearson 2006, pp. 301–302.
  39. ↑ Elsie 2012, p. 109.
  40. ↑ Pearson 2006, pp. 302.
  41. ↑ Vojnoistorijski institut (Belgrade, Serbia) (1982). The National Liberation War and Revolution in Yugoslavia (1941-1945): Selected Documents. Military History Institute of the Yugoslav People's Army.
  42. ↑ Owen Pearson (2006b). Albania as Dictatorship and Democracy. Bloomsbury Academic. p. 228. ISBN 978-1-84511-105-2.
  43. ↑ Owen Pearson (2004). Albania in the twentieth century: a history, Volume 2. ISBN 9781845110130.
  44. ↑ 44,0 44,1 44,2 Ramet 2006, p. 141.
  45. ↑ 45,0 45,1 45,2 45,3 P. Ramet, Sabrina (2006). The Three Yugoslavias: State-building and Legitimation, 1918–2005. p. 156. ISBN 0253346568.
  46. ↑ „Zemra Shqiptare“. zemrashqiptare.net. Nuoroda tikrinta 2015-10-31.
  47. ↑ „Nezavisna revija Sandzak“. Suarchyvuotas originalas 2012-04-26. Nuoroda tikrinta 2011-11-24.
  48. ↑ International Crisis Group. „SERBIA'S SANDZAK: STILL FORGOTTEN“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-12-16. Nuoroda tikrinta 2017-12-15.
  49. ↑ Ethnologia Balkanica. p. 178.
  50. ↑ Meyer, Hermann Frank (2008). Blutiges Edelweiß: Die 1. Gebirgs-division im zweiten Weltkrieg [Bloodstained Edelweiss. The 1st Mountain-Division in WWII] (vokiečių). Ch. Links Verlag. pp. 464, 467, 476. ISBN 978-3-86153-447-1.
  51. ↑ Meyer, Hermann Frank (2008). Blutiges Edelweiß: Die 1. Gebirgs-division im zweiten Weltkrieg [Bloodstained Edelweiss. The 1st Mountain-Division in WWII] (vokiečių). Ch. Links Verlag. p. 469. ISBN 978-3-86153-447-1.
  52. ↑ Johnstone 2002, p. 188.
  53. ↑ Lampe 2000, p. 228.
  54. ↑ Clark 2000, p. 29.
  55. ↑ Blamires 2006, p. 31.
  56. ↑ 56,0 56,1 Robert Elsie. „Historical Dictionary of Albania“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-10-06. Nuoroda tikrinta 2012-06-03.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Nacionalinis_frontas_(Albanija)&oldid=7077220"