Reanimacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Reanimacija – ligonio, patyrusio klinikinę mirtį, gaivinimas ir gydymas. Esant reikalui taikomi tokie sudėtingi gydymo metodai kaip kontrapulsacija, ekstrakorporinė membraninė oksigenacija, hemofiltracija. Tai svarbiausių gyvybinių organų – širdies, plaučių, inkstų – funkcijas pakeičiančios procedūros. Pagrįsta tuo, jog biologinė mirtis įvyksta (negrįžtamai pakinta smegenys) tik praėjus 4–6 min nuo klinikinės mirties (kai nutrūksta širdies veikla ir kvėpavimas). Po to, kai įvyko klinikinė mirtis, skubiai suteikus pagalbą, ligonį dažnai galima atgaivinti. Reanimuojama, gydant pavojingą kraujotakos, kvėpavimo, inkstų ir kitų organų nepakankamumą, kuris gali būti atsiradęs dėl įvairių ligų (pvz., miokardo infarkto), traumos, sunkios operacijos.

Reanimacijos rūšys: pirmoji reanimacijos pagalba, kurią teikia žmogus, esantis šalia staiga mirusio, ir medicininė reanimacija, kurią ligoninėje teikia medicinos darbuotojai.

Pirmoji reanimacijos pagalba teikiama, kai žmogus staiga praranda sąmonę, išsiplečia jo vyzdžiai, sustoja kvėpavimas, nustoja plakti širdis. Jos metu išlaisvinami ligonio kvėpavimo takai, daromas dirbtinis kvėpavimas ir netiesioginis širdies masažas tol, kol medicinos darbuotojai perima ligonio gelbėjimą.

Medicininė reanimacija specializuotuose ligoninių skyriuose ir centruose daroma sudėtinga medicinine aparatūra (dirbtiniu inkstu, dirbtine kraujo apytaka, defibriliatoriumi, elektrostimuliatoriumi), vaistais.

Mokslas, tiriantis ir kuriantis reanimacijos būdus, vadinamas reanimatologija.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Reanimacija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 356 psl.

Vikiteka