Badmetis

Badmetis, badas – socialinis reiškinys, kai dėl gamtinių, ekonominių ar politinių priežasčių tam tikro regiono didelė gyventojų dalis badauja ir labai padidėja mirčių iš bado ar dėl su badavimu susijusių ligų.

Airijos 1845–1849 m. badmečio aukos

Istoriškai badas atsirasdavo regionuose, kurie dėl demografinių pokyčių (gyventojų skaičiaus augimo) nebegalėdavo vietiniais resursais išmaitinti visų gyventojų. Konkrečius badmečius sukelia nederlius dėl gamtinių priežasčių, pvz., blogų orų, sausros, kenkėjų, kai nėra sukauptos pakankamos maisto atsargos, taip pat tokie įvykiai kaip karas ar neefektyvi ekonominė politika. Nors daugelis badmečių sutampa su maisto trūkumu tam tikrame regione, tačiau kartais badas ištikdavo ir esant maisto produktų pertekliui, kai dėl tam tikrų ekonominės ar karinės politikos sprendimų tam tikrai grupei gyventojų buvo užkertamas kelias gauti maisto.

Badmečiai žmoniją ištikdavo nuo seniausių laikų, tačiau patikimai jie dokumentuoti tik nuo ankstyvųjų viduramžių. Badas buvo taip plačiai paplitęs, kad kartu su karu, maru ir mirtimi laikytas vienu iš „keturių apokalipsės raitelių“. Dirvožemio nualinimas, gyventojų perteklius ir epidemijos, pvz., Juodoji mirtis, viduramžiais buvo šimtų badmečių priežastimi, tarp jų 95 Britų salose ir 75 Prancūzijoje.

XVII ir XVIII a. vien tik Prancūzija pergyveno 41 badmetį, kituose kraštuose jie vykdavo ne rečiau. Vėlesniais laikais daugelis šalių sugebėjo apsaugoti save nuo bado grėsmės dėl didėjančios technologinės ir socialinės pažangos.

XIX a. Vakarų Europoje badmetis kilo 1817 m. Vokietijoje, o 1847 m. labai sunkus badmetis Airijoje. Anglijoje 1815, 1818, 1825, 1836, 1847, 1857 m. badas pasireiškė tarp darbininkų, nors nederliaus tuo metu ten nebuvo. Rytų Europoje, Rusijoje, nuo XI a. badmečiai minimi kas keliolika, keliasdešimt metų. XVIII a. ten buvo 34 bado metai, XIX a. net 40, smarkiausi 1833, 1845–1846, 1851, 1855, 1872, 1891–1892 m. 1911–1912 m. badas apėmė 60 Rusijos gubernijų. Sovietinėje Rusijoje 1921–1922 m. badavo 90 mln. žmonių, 1932–1933 m. kilo didelis badas, išprovokuotas sovietų vyriausybės veiksmų, siekusių tokiu būdu sumažinti pasipriešinimą sovietų valdžiai.

XX a. pasaulyje nuo bado mirė apie 70 mln. žmonių, iš kurių 30 mln. mirė 1958–61 m. bado Kinijoje metu. Kiti dideli badmečiai buvo 1943 m. Bengalijoje, 1928 m. ir 1942 m. Kinijoje, taip pat keletas badmečių Sovietų Sąjungoje, įskaitant Stalino organizuotą badą Ukrainoje 1932–33 m. Antrojoje XX a. pusėje dideli badmečiai kilo Biafroje septintajame dešimtmetyje, Kambodžoje aštuntajame dešimtmetyje, Etiopijoje 1983–85 m. ir Šiaurės Korėjoje dešimtajame dešimtmetyje.

Nepaisant didelių technologinių ir ekonominių pasiekimų šiuolaikiniame pasaulyje tam tikruose regionuose iki šiol kyla badmečiai, daugiausia vadinamosiose „besivystančiose šalyse“. Kita vertus daugiausia badauja tam tikri gyventojų sluoksniai ir tai lemia ne badmečiai, o struktūrinės socialinės ir ekonominės problemos. Šiuolaikinės humanitarinės pagalbos organizacijos įvairaus sunkumo badą klasifikuoja pagal bado skalę.

Badmečiai Lietuvoje

Išbadėję Vilniaus vaikai elgetauja Pirmojo pasaulinio karo metais

Badmečiai Lietuvoje kartojosi tiek pat dažnai kaip ir vakarų ar centrinėje Europoje. 1282 m. ir 1310 m. Vidurio Europą ištikęs badmetis palietė ir Lietuvą. 1391 m. didelis badas apėmė visą Lietuvą ir paskatino dalį gyventojų pasitraukti iš krašto. 1408 m. Vytautas Didysis bandė badmečio išvengti užpirkdamas Lenkijoje javų, kurie į Lietuvą buvo siunčiami Vysla, jūra ir Nemunu. Krovinys ties Ragaine kryžiuočių buvo užgrobtas, nes kryžiuočiai norėjo priversti javus brangiau pirkti iš Prūsijos. Tai buvo ir viena iš 1410 m. karo su kryžiuočiais priežasčių. Badmečiai Lietuvoje žinomi ir 1440, 1448, 1482 m., XVI–XVIII a. badas dažniausiai buvo susijęs su karais ir marais. Sunkūs badmečiai buvo 1551–52, 1557–58, 1570 m. Lietuvos statutuose bandoma reguliuoti badaujančiųjų, kurie dėl bado parduoda save ar savo vaikus, reikalai. Ypač sunkus buvo 1710 m. badas, kurį sukėlė karas ir maras. Visuotiniu tapo badaujančiųjų parsidavimas į baudžiavą (tuo būdu nemažai baudžiauninkų įgijo turtingesni vienuolynai). Lietuvą užėmus rusams įvesti privalomi sampilai (magazinai) Rusijos pavyzdžiu, tačiau jie mažai apsaugodavo baudžiauninkus, nes dažnai jų supiltų javų atsargą išparduodavo dvarininkai. Sampilai neišsaugojo nuo 1842 m., 1847–48 m. bado. Blogos orų sąlygos sukėlė 1867–68 m. badą. Po to didesnis badmetis Lietuvos jau nebeištiko. Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečiams draudžiant laisvąją prekybą ir visas maisto atsargas gabenant savo kariuomenei ar į Vokietiją, daug kur ir esant geram derlių teko kęsti badą. 1916–17 m. bado buvo apimta vokiečių pafrontė rytų Lietuvoje.

Literatūra

• Lietuviškoji Enciklopedija. T.2. Kaunas, 1934 m., p.633-5.