Organų donorystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Organų donorystė – žmogaus organų, skirtų naudoti žmogui, savanoriškas ir neatlygintinas davimas [1]. Jei ligoniui reikalinga inksto ar kepenų transplantacija, pasaulyje plačiai[2] praktikuojama gyvoji donorystė. Gyvajai donorystei nepakanka donoro sutikimo, ją reglamentuoja įstatymai.

Iš mirusio žmogaus be jau minėtų organų persodinimui taip pat gali būti paimama širdis, plaučiai, kasa, ragenos[3]. Didžiojoje daugumoje šalių žmogus laikomas mirusiu, konstatavus smegenų mirtį. Be to, Lietuvos įstatymai draudžia imti audinius ir organus žmogaus, kuris būdamas gyvas raštu pareiškė nesutikimą, kad po mirties jo audiniai ir organai būtų panaudoti transplantacijai[4]. Jeigu žmogus prieš mirtį savo valios raštu neišreiškė, atsiklausiama mirusiojo artimųjų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1954 m. gruodžio 23 d. buvo atlikta pirmoji sėkminga inkstų transplantacija. Donoras ir recipientas buvo 23 metų identiški dvyniai, kurių vienam grėsė mirtis nuo greitai progresuojančio glomerulonefrito. Recipientas su persodintu inkstu išgyveno 8 metus, donoras mirė daugiau kaip po 56 metų; vienas iš šią transplantaciją atlikusių chirurgų – dr. Joseph Edward Murray 1990 m. gavo Nobelio medicinos premiją.[5] Lietuvoje pirma inkstų transplantacija atlikta Vilniuje 1970 m. vasario 18 d.[6]

Nuo pat sėkmingų transplantacijų istorijos pradžios susiduriama su donorinių organų trūkumu.[7] Siekiant panaudoti kiek galima daugiau po mirties padovanotų organų, kuriamos specialios organizacijos, kurios tvarko donorų ir recipientų duomenų registrus ir turi užtikrinti nešališką ir patį optimaliausią recipientų parinkimą. Lietuvoje šias funkcijas vykdo Nacionalinis transplantacijos biuras.

Iki 2012 m. pasaulyje buvo transplantuota daugiau kaip pusė milijono inkstų, Lietuvoje – apie 1600.

Organų donorystės rūšys[taisyti | redaguoti kodą]

Iš principo įstatymai išskiria dvi donorystės rūšis: mirusio žmogaus organų donorystę ir gyvo žmogaus organų donorystę. Iš gyvo žmogaus draudžiama imti organų, jeigu tai labai pablogintų jo sveikatą ar sukeltų grėsmę gyvybei.

Gyvoji donorystė[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvosios donorystės atveju gyvas žmogus dovanoja savo organą, jo dalį ar reikalingas ląsteles. Tai būna poriniai organai (pvz., inkstai) arba regeneruojantys organai (pvz., dalis kepenų).

Lietuvoje neregeneruojančias kūno dalis leidžiama imti tik iš suaugusio giminaičio arba sutuoktinio. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir daugelyje Europos šalių yra įteisinta ir porinė donorystė – t. y., galimybė pasikeisti donoriniais organais, kai vienos tarpusavyje nesuderinamos poros donoro organas tinka kitos tarpusavyje nesuderinamos poros recipientui ir analogiškas antrosios tarpusavyje nesuderinamos poros organas tinka pirmosios poros recipientui, taip donoru gali būti draugas ar bendradarbis. Olandijoje galima net anoniminė donorystė – galimybė anonimiškai paaukoti savo organą. Visgi dažniausiai gyvaisiais organų donorais būna artimieji.[8]

Vienas inkstas yra dažniausiai gyvojo donoro dovanojamas organas. Inksto persodinimas iš gyvo ir sveiko donoro turi privalumų. Tokie transplantatai funkcionuoja ilgiau, jiems dažnai reikia mažiau slopinti imuninė sistemą. [9]

Donorystė po mirties[taisyti | redaguoti kodą]

Organai transplantacijai paprastai imami, konstatavus smegenų mirtį. Iki 1968 m., kai plataus pripažinimo sulaukė Harvardo universitete sukurti smegenų mirties nustatymo kriterijai, organų donorystės po mirties sąlyga buvo nebeplakanti širdis.[10] Nors, pavyzdžiui, Japonija iki šiol nepripažįsta smegenų mirties, ir žmogaus mirtį konstatuoja pagal širdies būklę. Lietuvoje žmogaus mirties kriterijus ir konstatavimo tvarką nustato Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas, kiti teisės aktai.

Organų donorystė paprastai niekaip neriboja ir neapsunkina mirusiojo donoro laidotuvių.[11]

Donoro kortelė[taisyti | redaguoti kodą]
Donoro kortelė

Pritarti donorystei – reiškia galimybę po mirties tapti organų donoru (ar organai bus panaudoti transplantacijai, bus tiriama po mirties). Tai gali nutarti pats žmogus, pasirašęs sutikimą donorystei, tai yra turėdamas donoro kortelę. Tai teisiškas patvirtinimas, kad jos turėtojas savanoriškai ir neatlygintinai sutinka po savo mirties dovanoti organus ir (ar) audinius transplantacijai. Kortelė liudija, kad asmuo yra įtrauktas į Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registrą. Po asmens mirties artimieji bus informuoti apie žmogaus valią.

Labai svarbu ne tik apsispręsti pačiam, bet ir pasikalbėti apie savo sprendimą su artimaisiais. Jeigu žmogus nėra išreiškęs apsisprendimo dėl organų donorystės, dėl mirusio artimojo organų dovanojimo transplantacijai turi apsispręsti giminaičiai.

Donoro kortelę gali gauti kiekvienas veiksnus Lietuvos pilietis, ne jaunesnis kaip 18 metų. Sutikimą donoro kortelei gauti galima pasirašyti bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Taip pat pritarimą organų donorystei galima išreikšti atvykus į Nacionalinį transplantacijos biurą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Santariškių g. 2, Vilnius. Sutikimą donoro kortelei gauti galima pasirašyti ir organizuojamų akcijų metu, Nacionaliniam transplantacijos biurui dalyvaujant įvairiuose sveikatinimo renginiuose. Biuras bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis („Gyvastis“, Nacionalinė donorų asociacija), kurios aktyviai skleidžia informaciją apie organų donorystę, organizuoja akcijas, kurių metu pasirašyti sutikimai donoro kortelei gauti yra siunčiami registruoti į Nacionalinį transplantacijos biurą. Jei asmuo įteisino savo poziciją dėl donorystės, medicininiai duomenys dėl organų tinkamumo transplantacijai bus nustatomi tik po donoro mirties. 2012 m. pabaigoje registre buvo užregistruotos 16 533 donoro kortelės.

Donorystė ir katalikybė[taisyti | redaguoti kodą]

Katalikų bažnyčia pritaria ir skatina[12] neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums yra „suteikta“ aukštesnių jėgų. Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos Respublikos Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas
  2. Eurotransplant anual report 2011
  3. Nacionalinio transplantacijos biuro statistika
  4. Lietuvos Respublikos Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas
  5. Batty, David (2010-12-30). "World's first organ donor dies aged 79." The Guardian. Nuoroda tikrinta 2012-07-26.
  6. LR Sveikatos apsaugos ministerija
  7. Motakef, Mona. „Hey big Spender! Organspende zwischen Biopolitik und Popkultur“. kultur & geschlecht, 6, 9f (2010-07). Pasiektas 2012-07-05. 
  8. Eurotransplant anual report 2011
  9. Inkstų ligos / Miglinas M., Juknevičius I., Laurinavičius A., Razukas V., Žekonis M., leidykla „Vaistų žinios“, ISBN 1511230
  10. Bos, M.A.. „Ethical and Legal Issues in Non-Heart-Beating Organ Donation“. Transplantation Proceedings, 37 (2), 574-576, S. 574 (2005-03). DOI:10.1016/j.transproceed.2004.12.197. ISSN 0041-1345. 
  11. Horton, Raymond L.; Patricia J. Horton. „Knowledge regarding organ donation: Identifying and overcoming barriers to organ donation“. Social Science & Medicine, 31 (7), 791-800, S 7 (1990). DOI:10.1016/0277-9536(90)90174-Q. ISSN 0277-9536. 
  12. [Lietuvos vyskupų konferencijos 2003-04-14 Nr. 1-157/03 Pareiškimas dėl transplantacijos operacijų ir organų donorystės]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]