Manus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Manus (skr. मनु = Manu – „žmogus“) – hinduizmo mitologijoje žmonių pirmapradis.

Apie Manų[taisyti | redaguoti kodą]

Vedose Manus – Vivasvato (soliarinės dievybės) sūnus ir Jamos brolis; kai Jama – pirmas žmogus, kuris numirė, ir yra protėvių valdovas, Manu – pirmas žmogus, gyvenęs žemėje ir žmonių valdovas (Rigveda VIII 52, Atharvaveda VIII 10; „Šatapatha – brahmana“ XIII 4, 3).

Puranose jau galima suskaičiuoti 14 Manu: septynis buvusius ir septynis būsimus. Iš kiekvieno jų užgimė žmonija tam tikru pasaulio periodu – manvantaroje („Manu periode“), kuris trunka 71 mahajugą, arba 306 720 000 „žmonių“ metų (žr. Juga).

Pirmas iš 14-os Manu – Manus Svajambhuva, Svajambho („pats savaime esantis“, t. y. Brahma) ir jo žmonos Šatarupos sūnus. Pagal kitą versiją Svajambhu pasidalino į vyrišką ir moterišką puses, iš kurių gimė Viradžas, o Viradžas susilaukė Manu Svajambhuvą (plg. su kabalistiniu ir bibliniu Adomu).

Manus Svajamhuva, viešpatavęs kritajugos epochoje, sukūrė septynis Pradžapačius, arba didžiuosius riši. Iš likusių 13-os Manu dažniausiai žinomi:

  • Manus Revanta („spindintis“), Vivasvato ir Saranju sūnus (Saranja turi kumelės veidą [hypostasis] – kaip Ašvinų motina) – tai 5-asis Manu;
  • Manus Čakšuša („matomas akimi“), Tvaštaro sūnus – 6-asis Manus;
  • Manus Vaivasvata, Vivasvato ir Saranju, turinčios dieviškajį pavidalą, sūnus; šiuo metu gyvenančių žmonių pirmapradis – 7-asis Manus;
  • Manus Savarni, Saranju šešėlio (Savarnos) sūnus – 8-asis ir pirmas iš būsimųjų Manų.

Padavimai[taisyti | redaguoti kodą]

Su 7-uoju Manumi, Vaivasvata, susijusi senovės indų legenda apie potvynį, panaši į šumerų, graikų ir semitų mitus. Pirmą kartą legenda buvo aprašyta „Šatapatha Brahmanoje“ (I 8, 1): vienąkart ritualinio apsiplovimo metu į Manu rankas papuolė žuvytė. Žuvytė paprašė Manų užauginti ją, už ką ji atsidėkosianti ir išgelbės jį nuo besiartinančio potvynio. Kai ji tapo didele žuvimi, Manu paleido ją į marias ir, pagal jos patarimą, susirentė laivą. Netrukus prasidėjo potvynis; Manu pririšo laivą prie atplaukusios žuvies rago, ir ji atplukdė jį prie šiaurėje esančio, vienišo tarp vandenų, kalno. Po kurio laiko, potvynio vanduo atslūgo, nusinešdamas visą gyvybę, ir Manu pasiliko žemėje vienas. Jis paaukojo dievams auką, ir iš šios aukos užgimė mergina – Ila (kitaip, Ida, plg. su jogoje naudojamu terminu ida – vienu iš stuburo kanalo srovių). Ila tapo jo žmona, ir nuo jos susilaukė palikuonių – sukūrė žmonijos priedermę, vadinamą „iš Manaus gimę“ (sanskritu: „manudža“ ar „manušja“).

„Mahabharatoje“ (III 185) žuvis, išgelbėjusi Manų, – Brahmos įsikūnijimas, o laive kartu su Manu plaukė ir 7 riši. Pagal kitą versiją žuvis – Višnaus avatara Matsja, ir jis gelbėja ne tik Manų, bet ir daugybę gyvų būtybių bei augalų sėklų.