Maisto dažiklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Maisto dažikliai, išsisklaidę plonoje vandens plėvelėje, Tarptautinėje kosminėje stotyje

Maisto dažiklis – bet kuri maisto produkto ar gėrimo nudažymui dedama medžiaga. Maisto dažikliai kaip maisto priedai naudojami maisto pramonėje ir maistą gaminant namuose. Taip pat maisto dažiklių gali būti dedama į farmacijos, kosmetikos pramonės gaminius, jie gali būti naudojami kaip saugesni dažai švietimo įstaigose ir pan.

Maisto dažiklių panaudojimo tikslai[taisyti | redaguoti kodą]

Žmonėms tam tikros spalvos asocijuojasi su atitinkamu skoniu, kvapu, todėl dažiklis gali pakeisti skonio ar kvapo suvokimą, nesvarbu, koks produktas tai būtų – saldainis ar vynas. [1] Dėl šios priežasties dažikliai naudojami maisto produktų gamyboje. Kartais gamintojai siekia, kad vartotojai produktą suvoktų kaip natūralų, pvz., be dažiklio cukruotos vyšnios būtų šviesiai rusvos spalvos. Tačiau kartais dažikliu siekiama neįprasto įspūdžio, pvz., 2000 m. Heinz’o bendrovė pradėjo gaminti žaliąjį kečupą.

Paprastai vartotojai supranta, kad ryškūs ir nenatūralių spalvų maisto produktai greičiausiai nudažyti maisto dažikliais, tačiau tik nedaugelis žino, kad kartais dažomi ir natūraliai atrodantys maisto produktai, tokie kaip apelsinai ar lašiša, siekiant užmaskuoti jų natūralių spalvų variantus.[2] Kadangi natūrali maisto produktų spalva kinta priklausomai nuo metų laiko, dėl perdirbimo ir laikymo sąlygų, dažiklių panaudojimas dažnai produktams suteikia komercinio pranašumo – produktams suteikiama ta spalva, kurios vartotojas tikisi ir kuriai teikia pirmenybę. Svarbiausios priežastys, dėl kurių naudojami dažikliai:

  • Noras kompensuoti natūralios produkto spalvos nykimą, kuris neišvengiamas dėl šviesos, oro poveikio, temperatūros svyravimų, drėgmės ir kitų tranportavimo/sandėliavimo sąlygų.
  • Natūralių spalvos variantų maskavimas.
  • Natūralių spalvų sustiprinimas.
  • Noras suteikti maisto produktui savitumo.
  • Siekis apsaugoti nuo šviesos poveikio maisto produkto skonines, kvapiąsias medžiagas ir vitaminus.
  • Puošimas, dekoravimas, pvz., tortų puošimas.

Visgi maisto produkto spalvą sąlygojančios medžiagos turi ne tik signalinį poveikį, susijusį su maisto pasirinkimu ir vartojimu. Kaip ir daugelis kitų medžiagų, jos veikia įvairius medžiagų apykaitos procesus.

Reglamentavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Maisto dažiklių saugą pasaulyje tikrina įvairios organizacijos ir kartais jų nuomonė dėl dažiklio saugos išsiskiria. Jungtinėse Amerikos valstijose numeriai paprastai suteikiami leidžiamiems naudoti sintetiniams maisto dažinkliams, kurie neegzistuoja gamtoje, tuo tarpu Europos Sąjungoje, E numeriai suteikiami tiek sintetiniams, tiek natūraliems priedams (intervalas E100-E199).

Dauguma šalių turi savus maisto gamyboje, kosmetikoje, farmacijoje leistų naudoti dažiklių sąrašus. Šiuose sąrašuose ar kitokiuose teisės aktuose gali būti nurodyti didžiausi dažiklių kiekiai, kuriuos vartotojas gali gauti per dieną su maistu ir kitais gaminiais.

Daugelis šalių organizacijų, įskaitant JAV Maisto ir vaistų administraciją, nereikalauja, kad būtų atliekami natūralių dažančių medžiagų bandymai ar klinikiniai tyrimai.

Sintetiniai organiniai maisto dažikliai[taisyti | redaguoti kodą]

Keletas pavyzdžių:

Natūralios kilmės maisto dažikliai (maisto dažai)[taisyti | redaguoti kodą]

Rinkoje atsiranda vis daugiau natūralių dažiklių, kadangi auga vartotojų susirūpinimas dėl sintetinių dažiklių poveikio. Pvz.:

Kad visada būtų galima lengvai gauti pageidaujamą spalvą, dažantys šių medžiagų komponentai gamybos metu paprastai labai išgryninami; tačiau dažikliai dažnai tiekiami kaip mišinys su kitomis (kieto ar skysto pavidalo) medžiagomis – nešikliais, kurie užtikrina dažiklių patvarumą ir patogesnį naudojimą.

Jei dažiklis natūralus, etiketėje dažniausiai reikalaujama nurodyti tik tai, kad produktuose yra maisto dažiklių. Jei dažiklis sintetinis, nurodomas ir konkretus dažiklio pavadinimas, ir E numeris.

Neorganiniai maisto dažikliai[taisyti | redaguoti kodą]

Jie naudojami tik specialiais tikslais, pvz., konditerijoje. Keletas pavyzdžių:

Kitas panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kadangi maisto dažikliai paprastai saugesni nei įprastiniai menininkų naudojami dažai ir pigmentai, kai kurie menininkai juos naudoja kūryboje, ypač kūno piešiniams.

Maisto dažus galima naudoti ir audinių dažymui, jie greitai nenusiskalbia, kai audiniai iš medvilnės ar kanapių pluošto. Kai kuriuos maisto dažiklius galima fiksuoti ir ant nailono ar gyvūninės kilmės pluošto.

Kritika ir poveikis sveikatai[taisyti | redaguoti kodą]

Nors anksčiau atlikti moksliniai tyrimai nerodė, kad egzistuotų koreliacija tarp dėmesio trūkumo – hiperaktyvumo sutrikimo ir maisto dažiklių[3][4], naujų tyrimų rezultatuose sintetiniai konservantai ir sintetiniai dažikliai nuodomi kaip medžiagos, apsunkinančios šio neurologinio sutrikimo ir dėmesio trūkumo simptomus; be to, poveikis būdingas tiek sergantiesiems, tiek bendrajai gyventojų populiacijai [5][6]; Gali būti, kad šito nepastebėta ankstesniuose tyrimuose todėl, kad nebuvo tinkamų klinikinių metodų kiekybiškai išmatuoti prasižengėlių elgesį. Tėvų atsiliepimai tiksliau rodė maisto priedų maiste buvimą nei klinikiniai tyrimai. [7] Atliekant tyrimus su keliomis didelėmis mokinių, neturinčių dėmesio sutrikimų, grupėmis, paaiškėjo, kad iš mokyklose tiekiamo maisto pašalinus dirbtinius komponentus, įskaitant dirbtinius dažiklius, pagerėjo mokinių mokymosi rezultatai ir sumažėjo disciplinos nesilaikymo problemų.[8][9]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Jeannine Delwiche. „The impact of perceptual interactions on perceived flavor (Suvokimo sąveikų įtaka juntamam skoniui ar kvapui)“. Food Quality and Preference, 15, 137–146 (2004). DOI:10.1016/S0950-3293(03)00041-7. 
  2. 2,0 2,1 "FDA/CFSAN Food Color Facts (Maisto ir vaistų administracija/Maisto saugos ir taikomosios mitybos centras: Informacija apie maisto produktų spalvą)." Maisto ir vaistų administracija. Nuoroda tikrinta 2006-09-07.
  3. Wilens TE, Biederman J, Spencer TJ. Attention deficit/hyperactivity disorder across the lifespan (Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas gyvenimo periodu). Annual Review of Medicine, 2002:53:113-131
  4. The MTA Cooperative Group. A 14-month randomized clinical trial of treatment strategies for attention-deficit hyperactivity disorder (ADHD) (14-os mėnesių trukmės dėmesio trūkumo/hiperaktyvumo sutrikimo gydymo strategijos atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas). Archives of General Psychiatry, 1999;56:1073-1086
  5. Food additives and hyperactive behaviour in 3-year-old and 8/9-year-old children in the community: a randomized, double-blinded, placebo-controlled trial („Maisto priedai ir 3-ų metų ir 8-9-ių metų vaikų hiperaktyvus elgesys bendruomenėje: atsitiktinių imčių, dvigubai aklas tyrimas, apimantis placebo kontrolinę grupę), Lancet, Sept 2007
  6. 1997 Graduate Student Research Project conducted at the University of South Florida. Author- Richard W. Pressinger M. Ed.
  7. “Food Additives May Affect Kids' Hyperactivity" („Maisto priedai gali turėti poveikį vaikams“), WebMD Medical News, May 24, 2004
  8. A different kind of school lunch" („Kitokie priešpiečiai mokykloje“), PURE FACTS October 2002
  9. The Impact of a Low Food Additive and Sucrose Diet on Academic Performance in 803 New York City Public Schools (Raciono su mažu maisto priedų ir sacharozės kiekiu įtaka mokymosi rezultatams 803-ejose Niujorko viešosiose mokyklose), Schoenthaler SJ, Doraz WE, Wakefield JA, Int J Biosocial Res., 1986, 8(2); 185–195
  10. Jpn J Cancer Res. 1988 Mar;79(3):314-9

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]