Karolina Praniauskaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Karolina Praniauskaitė
Gimė 1828 m. sausio 18 d.
Padurbingis
Mirė 1859 m. gegužės 26 d. (31 metai)
Utena
Žanrai Poezija, vertimai
Žymiausi darbai Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai

Karolina Praniauskaitė (pati pasirašinėjo lenk. Karolina Anna Proniewska, 1828 m. sausio 18 d. – 1859 m. gegužės 26 d.) – žemaičių [1] poetė ir vertėja.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Padurbinio dvarelyje (Telšių raj.), žemaičių bajorų šeimoje. Tėvas Teofilis Praniauskas mirė, kai Karolinai buvo septyneri, nuo to laiko motina Eleonora vertėsi sunkiai. Karolinos broliai priklausė už Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos pasisakantiems Žemaitijos intelektualams. Nuo vaikystės Karolina sirgo džiova. Mokėsi savarankiškai, kalbėjo ir rašė lenkiškai ir lietuviškai, vertė iš lenkų kalbos, kurį laiką mokytojavo Telšiuose.

1855 m. per seserį Teklę susipažino su Antanu Baranausku, jaunu poetu, tuo metu dirbusiu raštinėje Sedoje. Jiedu susirašinėjo laiškais, keitėsi savo kūryba. Karolina įkvėpė Baranauskui meilę lietuvių kalbai ir literatūrai, skatino rašyti lietuviškai. Praniauskaitės brolis padėjo Baranauskui įstoti į kunigų seminariją Varniuose.

Karolinos Praniauskaitės kapas Utenos kapinėse (tiksli palaidojimo vieta nežinoma)

1858 m. broliui Otonui perėmus Utenos parapiją, Karolina su motina persikėlė gyventi į Utenos kleboniją. Čia K. Praniauskaitė 1859 m. gegužės 26 d. mirė nuo džiovos, sulaukusi tik 31 metų. Jos laiškai ir dienoraščiai po mirties buvo sudeginti, neišliko ir jos fotografijų. Palaidota Utenos kapinėse, nors tikslus kapas nežinomas. Jos vardu pavadinta biblioteka Telšiuose.

Kūryba ir vertimai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmuosius eilėraščius parašė septynerių metų amžiaus. Kūrybos leidybą finansavo brolis, dirbęs žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretoriate. Kaip poetė buvo žinoma ir Lenkijoje, ir Lietuvoje.

Kūryba siejama su romantinės literatūros tradicija. Literatūrinius interesus labiausiai formavo romantinė lenkų literatūra, susijusi su Lietuva, Vilniumi: A. Mickevičius, J. Kraševskis, V. Sirokomlė (Adomui Mickevičiui ji pati parašiusi mažiausiai vieną eilėraštį). Merginą žavėjo šių poetų kūriniuose poetizuojama Lietuva, jos mitologija, tautosaka, nes savo aplinkoje jautė kylančios, atgyjančios lietuvių dvasios įtaką. Eilėraščiuose jaučiamas trapus moteriškumas, subtili dvasios melancholija, ilgesys. Nuo K. Praniauskaitės lietuvių literatūroje pradeda formuotis moteriškumo kontūrai.

Parašė poemą „Žemaičių Didžiosios Kalvarijos atlaidai“ (1856 m.) ir eilėraščių rinktinę „Dainelės“ (1858 m.).

K. Praniauskaitės vieta lietuvių poezijos istorijoje būtų buvusi problemiška (K. Pranaiuskaitė eilėraščius rašė lenkiškai), jei ne jos išversta J. Kraševskio (Kraszewski) poemos „Vitolio rauda“ (išspausdinta 1858 m.) dalis "Žalčio motė". Tai pirmas šio žymaus lenkų romantiko, daugiausia gyvenusio Vilniuje ir savo kūryboje panaudojusio nemažai lietuvių folkloro bei mitologijos motyvų, vertimas į lietuvių kalbą.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Povilas Vitkevičius. „Bajorai Praniauskai A. Baranausko gyvenimo kelyje“. Lietuvos bajoras (3), 29-30 (1998). ISSN 1392-1304. “Save Karolina laikė žemaite.”