Kadešo mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kadešo mūšis
Egiptiečių–hititų karas
Ramses II at Kadesh.jpg
Kadešo mūšis. Ramzis II stovi karo vežime. (Reljefas Abu Simbelo šventykloje).
Data 1274 m. pr. m. e.[1]
Vieta Prie Oronto upės, netoli Kadešo
Rezultatas Pyro pergalė
Priešininkai
Naujoji karalystė Hetitų imperija
Vadai
Ramzis II Muvatalis II
Pajėgos
20 000 karių
  • 16 000 pėstininkų[2]
  • 2 000 karo vežimų[3]
    • 4 000 karių[2]
50 000 karių
  • 40 000 pėstininkų[4]
  • 3 700 karo vežimų[4]
    • 11 100 karių[5]
Aukos
nežinoma nežinoma

Kadešo mūšis1274 m. pr. m. e. įvykęs mūšis tarp Egipto armijos, vadovaujamos Ramzio II ir Hetitų imperijos armijos, vadovaujamos Muvatalio II. Mūšis vyko prie Oronto upės, netoli Kadešo (dabar Sirijos pietvakarinė dalis). Manoma, kad šis mūšis buvo didžiausias istorijoje, kuriame dalyvavo apie 6000 karo vežimų[6]. Iki šių dienų yra išlikę trys šaltiniai aprašantys ir vaizduojantys šį mūšį: Eilėraštis, įvykių suvestinė (mūšio Biuletenis) ir mūšį vaizduojantys reljefai.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Žlugus XV (Hiksų) dinastijai, Naujoji Egipto karalystė agresyviau žiūrėjo į šiaurinių valstybės sienų kontrolę. Tutmozis I, Tutmozis III ir jo sūnus Amenchotepas II pastoviai kariavo prie Megidos, į šiaurę nuo Oronto upės ir Kadešo.

Egipte atėjus į valdžią XIX dinastijai šis procesas tęsėsi. Karnako šventyklos reljefuose detaliai pavaizduotas Seto I ir jo sūnaus Ramzio II karo žygis į Siriją ir Kanaaną. Su 20 000 armija buvo atstatyta tvarka neramumų apimtuose pasienio miestuose, užimtas Kadešas, prie imperijos prijungta Viduržemio jūros pakrantės regionas, pasirašyta neformali taikos sutartis su hetitais, kuri netrukus buvo sulaužyta.

1279 m. pr. m. e. Egipto faraonu tapo Ramzis II, kuris netrukus pradėjo ruoštis žygiui į Levantą. Jis surinko ketvirtąją lauko armiją, šalies sostinę perkėlė į, Nilo deltoje, naujai pastatytą Pi-Ramzio miestą, iš kur buvo patogiau rengti karo žygius į Levantą.

Ketvirtais Ramzio II valdymo metais, egiptiečių armija išsiruošė į Siriją, sugrąžinti amoritų žemių[7]. 1274 m. pr. m. e. gegužę, egiptiečių armija pasiekė Kadešo apylinkes ir susirėmė su hetitų armija.

Pajėgos[taisyti | redaguoti kodą]

1274 m. pr. m. e. Ramzio II vadovaujamą armiją sudarė keturios divizijos: „Amonas“, „Ra“ (P'Ra), „Setas“ ir naujai suformuota – „Ptachas[8]. Buvo dar samdinių būrys nrrn (Ne'arin ar Nearin) suformuoti iš kanaaniečių, kurie stovėjo Amono divizijos rezerve, bei Jūros tautų (piratų) samdinių būrys[9]. Tai pirmas kartas, kai Jūros tautos atstovai buvo tarp samdomų karių, nes šios tautos pradėjo vaidinti ne menką vaidmenį tolimesnėje Artimųjų Rytų istorijoje, bronzos amžiaus pabaigoje. Kiekvienai egiptiečių divizijai buvo priskirta po 500 karo vežimų[10]

Hetitų ir Egipto imperijos apie 1279 m. pr. m. e.

Ramzis II turėjo kariauti su viena didžiausia tuo metu Hetitų imperijos surinkta armija. Hetitų pusėje kovojo 18 sąjungininkų ir vienos vasalinės šalies surinkta armiją, kurią sudarė 3 700 karo vežimų ir 37 000 pėstininkų, tai: Alepas, Khatti (centrinė Anatolija), Mitanija, Arcava, Dardany (šiaurės vakarų Anatolija, Trojos sąjungininkai), Keshkesh, Masa, Pidassa (centrinė Anatolija), Arwen (Arawann) (šiaurės vakarų Anatolija), Karkiša, Luke, Karchemišas, Ugaritas, Dedy (šiaurės Sirija), Nuchašše (šiaurės Sirija), Mušanetas, Kadešas ir kaip šalis Kicuvatna[8].

Kadešo mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Strategija ir taktika[taisyti | redaguoti kodą]

Ramzis II savo atvykimą į kovos lauką ir armijų užimtas pozicijas aprašė „Eilėraštyje“ ir „Biuletenyje“:

Cquote2.png (Iš eilėraščio) Dabar, kai jo Didenybė paruošė savo pėstininkus, savus karius karo vežimuose ir Šerdenus jo Didenybės pergalei…. Penktų metų, antro mėnesio, trečiojo sezono, devintą dieną… Jo pėstininkai praėjo siaurais praėjimais kaip Egipto keliais. Dabar po to, kai praėjo dienos, kai jo Didenybė Ramzis buvo Meri-Amone, mieste, kuris yra Kedrų lygumoje.
Jo Didenybė keliavo į šiaurę. Po to, kai jo Didenybė pasiekė Kadešo kalvas, jo Didenybė ėjo toliau…, ir jis per brastą kirto Orontą, su pirmą „Amono“ divizija. Jo Didenybė pasiekė Kadešo miestą… „Amono“ kariai ėjo paskui jį; „Ra“ divizija per brastą persikėlė į pietus nuo Šabtuno miesto, vieno žygio atstumu iki vietos, kur buvo jo Didenybė; „Ptacho“ divizija buvo į pietus nuo Arnaimo miesto; „Seto“ divizija žygiavo keliu.

'

Cquote1.png
Cquote2.png (Iš biuletenio) Penkti metai, antras mėnuo, trečio sezono, devinta diena, jo Didenybė (Ramzis II)… Karalius žygiavo į šiaurę, ir jo Didenybė pasiekė pietines Šabtuno miesto apylinkes[11]

'

Cquote1.png

Kada Ramzis II su savo armija buvo 11 km į pietus nuo Kadešo, jis sutiko du klajoklius, kurie jam pasakė, kad hetitai yra Alepo žemėse, šiauriau Tunipo miesto, apie 200 km nuo čia ir jie labai bijo faraono, kuris ateina iš pietų[12]. Taip hetitų vadai norėjo dezinformuoti Ramzį II. Toks armijų išsidėstymas, bronzos amžiaus kare, egiptiečiams būtų suteikęs pranašumą. Svarbus mūšio aspektas buvo tai, kad po ilgo žygio, kariai būtų pailsėję ir armija spėtų persigrupuoti prieš būsimą mūšį. Patikėjęs, Ramzis II su „Amono“ divizija patraukė link Kadešo ir netoli miesto, lygumoje, pradėjo įrenginėti stovyklą, neįtardamas, kad hetitų armija yra kitoje miesto pusėje.

Kadešo mūšio eigos schema.

Egiptiečių žvalgams atvedus du hetitų žvalgus ir juos ištardžius, paaiškėjo, kad priešo armija yra čia pat:

Cquote2.png Kai jie buvo atvesti pas Faraoną, 'Kas Jūs?' Jie atsakė, 'Mes priklausome Hetitų valdovui! Jis pasiuntė mus, kad matytume, kur Jūsų Didenybė yra'. Jo Didenybė paklausė jų, 'Kur yra Hetitų valdovas?, aš girdėjau, kad jis yra Alepo žemėse į šiaurę nuo Tunipo [1].' Jie atsakė, 'Štai, Hatitų valdovas jau atvyko, kartu su daugelio užsienio valstybių, kurios jis atvedė kaip savo sąjungininkus… Jie su karo vežimais ir ginkluotais kariais. Pas juos yra visi karo ginklai ir yra pasiruošę. Jų yra žymiai daugiau, nei smėlio smiltelių upes krante. Žiūrėkite, jie stovi pasiruošę kitoje Kadešo miesto pusėje'[13].

'

Cquote1.png

Sužinojęs apie tikrąją armijų padėtį, Ramzis II tikriausiai patyrė šoką. Skubėdamas užimti pranašesnę poziciją, jis padarė taktinę klaidą, nes tuo metu tik „Amono“ divizija buvo miesto prieigose.

Mūšis[taisyti | redaguoti kodą]

Kai egiptiečių „Ra“ diviziją buvo atakuota hetitų ir išsklaidyta, Ramzis II skubiai pasiuntė pasiuntinius, kad į pagalbą atvyktų „Ptacho“ ir „Seto“ divizijos, kurios buvo dar kitoje Oronto upės pusėje. Nespėjęs pergrupuoti savo armijos, Muvatalio II armijos karo vežimai netikėtai užpuolė „Amono“ diviziją su faraonu ir jo palyda priešakyje.

Hetitų karo vežimai buvo sustabdyti, kai jie atakavo „Amono“ stovyklą. Nors buvo kilusi panika, egiptiečiai sugebėjo atmušti hetitų atakas. Egiptiečių karo vežimai buvo lengvesni, o hetitų vežimus traukiantys arkliai jau buvo pavargę. Matydamas, kad jėgos senka, Muvatalis II užsakė dar tūkstantį karo vežimų iš rezervo. Atrodė, kad egiptiečių armija bus sumušta, bet pačiame kovos įkarštyje į pagalbą netikėtai atėjo kanaaniečių „Nearin“ būrys. Hetitams tai buvo netikėta. Ramzis II spėjo pergrupuoti savo armiją ir kontratakuoti priešus.

Po šešių atakų, hetitų armija buvo beveik apsupta ir priversta trauktis per upę, kad susijungtų su pėstininkais[9].

Kitos dienos rytą dar vyko mūšiai, kurie nedavė jokių rezultatų. Kaip rašė Ramzis II, Muvatalis II pasiūlė taiką. Manoma, kad tai galėjo būti tik egiptiečių propaganda, nes hetitų ataskaitose neužsiminta apie jokius susitarimus. Nei viena pusė nelaimėjo. Egiptiečiai ir hetitai turėjo didelius gyvosios jėgos nuostolių; egiptiečiai negalėjo palaužti Kadešo gynybos, o hetitai nebegalėjo įveikti egiptiečių[9].

Prieštaravimai ir dokumentai[taisyti | redaguoti kodą]

Apie šį Senovės Artimųjų Rytų mūšį yra išlikę daugiausiai informacijos (tekstai, sienos reljefai), bet ji vienpusiška ir atspindi egiptiečių poziciją. Iki šiol nėra vieningo istorikų sutarimo apie mūšio įvykius ir jų rezultatus: ar tai būtų egiptiečių pergalė, ar lygiosios, ar pralaimėjimas[14]. Nežiūrint į faktines klaidas ir propagandą, pagrindinis informacijos šaltinis yra egiptiečių mūšio ataskaita. Ramzio II išpūsta įvykių tikrovė ilgai buvo pripažįstama Egipte. Kadešo mūšio egiptietiška įvykių eigos versija yra aprašyta: Eilėraštyje ir Biuletenyje. Eilėraščiu buvo suabejota, nes įtarta, kad juos parašė kiti faraonai. Visi įrašai daug kartų kartojasi (septynis kartus Biuletenis ir aštuonis kartus Eilėraštis: Abydoso šventykloje, Luksoro šventykloje, Karnako šventykloje, Abu Simbele ir Ramezėjuje)[15]. Taip pat yra išlikę rašytiniai dokumentai ant papiruso: Papyrus Raifet ir Papyrus Sallier III[16]. Juose Ramzis II atsako į Hatušilio III pretenzijas dėl faraono aprašytos Kadešo mūšio pergalės[17].

Iš hetitų pusės, aprašymas apie mūšį yra aukščiau minėtas laiškas, kuris buvo rastas Hatuše (Turkija), nors jokiuose metraščiuose apie mūšį nėra užsiminta. Yra tik įvairių užuominų paminėtų kontekste aprašant kitus įvykius.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Negalėdamas išlaikyti ilgos Kadešo miesto blokados, Ramzis II atsitraukė į pietus link Damasko, o paskui grįžo į Egiptą. Egipte jis paskelbė apie didelę pergalę, bet iš tikrųjų jam tik pavyko išsaugoti savo armiją, o Kadešo užimti nepavyko[18]. Asmeniškai Kadešo mūšis Ramziui II buvo triumfas. Po netikėtos hetitų atakos, jaunas faraonas sugebėjo suvienyti išsklaidytą armiją ir kovodamas mūšio lauke, išvengė mirties ar nelaisvės. Naujieji lengvi karo vežimai tempiami dviejų arklių buvo žymiai manevringesni už hetitų trikinkį karo vežimą.

Hatuše rastuose hetitų užrašuose sakoma, kad Ramzis II po pralaimejimo buvo priverstas trauktis nuo Kadešo. Dabar mokslininkai mano, kad mūšis baigėsi be nugalėtojo. Egiptas turėjo moralinę pergalę, o Muvatalis II – strateginę pergalę, nes išsaugojo Kadešą.

Kadešo taikos sutartis eksponuojama Stambulo Archeologijos muziejuje. Manoma, kad tai seniausia rašytinė tarptautinė sutartis pasaulyje.[19]

1258 m. pr. m. e. hetitų karaliaus Muvatalio II brolis, būsimas Hatušilis III, praėjus 15 metų po Kadešo mūšio su Ramziu II pasirašė taikos sutartį[20]. Taip buvo nutraukti nesibaigiantys pasienio konfliktai. Sutartis buvo pasirašyta ant sidabrinės plokštelės ir padaryta molinė kopija, kuri buvo rasta Hatuše ir dabar yra eksponuojama Stambulo Archeologijos muziejuje. Padidinta Kadešo sutarties kopija kabo ant sienos Jungtinių Tautų Organizacijoje, kuri atspindinti pačią seniausią istorikams žinomą pasaulio sutartį. Egiptietiška sutarties versija išliko ant papiruso.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lorna Oakes, Pyramids, Temples & Tombs of Ancient Egypt: An Illustrated Atlas of the Land of the Pharaohs, Hermes House: 2003 m. 142 psl.
  2. 2,0 2,1 M. Healy, Qadesh 1300 BC: Clash of the warrior kings, 32 psl.
  3. M. Healy, Qadesh 1300 BC: Clash of the warrior kings, 39 psl.
  4. 4,0 4,1 M. Healy, Qadesh 1300 BC: Clash of the warrior kings, 22 psl.
  5. M. Healy, Qadesh 1300 BC: Clash of the warrior kings, 21 psl.
  6. JK dokumentinis filmas: „Faraonai – Egipto piramidžių statytojai“ (angl. The Pharaohs Who Built Egypt), Viasat History, 2009 m. sausio 25 d.
  7. Nicolas Grimal, „A History of Ancient Egypt“ 1994 m.
  8. 8,0 8,1 Kadešo mūšis
  9. 9,0 9,1 9,2 Kadešo mūšis Hetitų istorijos kontekste
  10. Mark Healy, „Armies of the Pharaohs“, 2000 m. 39 psl.
  11. James B. Pritchard, „Ancient Near Eastern Texts“, Prinstonas, (1969 m.), ISBN 978-0-691-03503-1. (ANET), „The Asiatic Campaigning of Ramses II,“ 255-256 psl.
  12. John A Wilson, „The Texts of the Battle of Kadesh“, The American Journal of Semitic Languages and Literatures, Vol. 34, Nr.4, 1927 m. liepa, 278 psl.
  13. Tyldesley Joyce, „Ramzis II: Egypt's Greatest Pharaoh“, 2000 m. 70-71 psl.
  14. Michael G. Hasel „Domination and Resistance: Egyptian Military Activity in the Southern Levant, 1300-1185 B.C. (Probleme Der Agyptologie)“ (1998 m.) ISBN 978-90-04-10984-1 155 psl.
  15. Miriam Lichtheim, „Ancient Egyptian Literature“, II tomas: The New Kingdom, Kalifornijos universitetas, Berklis, (1976 m.), 57 psl.
  16. James Henry Breasted, „Ancient Records of Egypt: Historical Documents“ (1906 m.) 58 psl.
  17. Kenneth A. Kitchen, „Ramesside Inscriptions“, Pastabos ir komentarai II skyrius (1999 m.)
  18. Nicholas Grimal, „A History of Ancient Egypt“, Blackwell Books: 1992 m., 256 psl.
  19. JK dokumentinis filmas: „Senovės atradimai – Egiptiečių karai“ (angl. Ancient Discoveries: Egyptian Warfare), Viasat History, 2009 m. sausio 5 d.
  20. Joyce Tyldesley, „Ramesses: Egypt's Greatest Pharaoh“, 2000 m. 73 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]