Japygai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Japygai (lot. Iapyges) – indoeuropiečių tauta, gyvenusi Apeninų pusiasalio „kulne“ (šių dienų Apulija), vėliau asimiliuota romėnų.

Japygai, manoma, kilę iš Ilyrijos[1] ar iš Kretos salos.[2]

Jie, manoma, kalbėjo mesapių kalba, kadangi mesapiai buvo piečiausia japygių gentis. Kitos japygių gentys buvo daunai (dauni) ir peucetijai (peucetii).[3]

Pavadinimas japygai kilęs iš graikų autorių, kurie genties kilmę siejo su Dedalo sūnumi Japygu. Japygus romėnai vadino apulais (apuli), salentinais (salentini ar sallentini) ir kalabrais (calabri).

Japygai buvo giminingi enotrams, seniesiems Italijos gyventojams, gyvenusiems Bazilikatos ir Šiaurės Kalabrijos žemėse.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Talbert, Richard J. A. Atlas of Classical History. Routledge, 1985, ISBN 0-415-03463-9, p. 85. „…iš ilyrų, vadinamų japygais, kurie apsigyveno Italijos kulne ir po to paplito šiaurėn…“
  2. Herodotas. Histories, 7.170.1.
  3. Peck, Harry Thurston. Harpers Dictionary of Classical Antiquities. New York: Harper and Brothers, 1898, Apulia.

Vikiteka