Oskai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apeninų pusiasalio gentys ankstyvajame geležies amžiuje:

██ ligūrai

██ venetai

██ etruskai

██ piceniai

██ umbrai

██ lotynai

██ oskai

██ mesapiai

██ graikai

Oskai (lot. osci, taip pat vadinti opici, opsci[1], obsci) – italikų gentis, gyvenusi Šiaurės Kampanijoje ir Kampanijos ir Lacijaus sandūroje (Pietų Italija). Dėl Kampanijos varžėsi su etruskais.

Antichas, kurį paprastai laiko Tukidido šaltiniu apie Vakarų Europos šalis, oskus tapatino su aurunkais, kurie buvo sabelų nugalėti ir išsklaidyti Kampanijoje.

Kovos ir pralaimėjimai[taisyti | redaguoti kodą]

V a. pradžioje oskai kariavo su Senovės Roma dėl Ager Pomptinus regiono – srities Lacijuje tarp Abano kalno (mons Abanus) ir Tirėnų jūros pakrantės. Oskai buvo žemdirbiai, o Ager Pomptinus turėjo labai derlingų žemių, todėl šis regionas oskams buvo labai svarbus. Tačiau oskai triuškinamai pralaimėjo romėnams.

Vėliau V a. karingieji samnitai (irgi kalbėję oskų kalba), užėmė ir prisijungė oskų žemes. Todėl Pirmojo samnitų karo metu (343–341 m.p.m.e.) Roma užvaldė Šiaurės Kampaniją. Pagal Titą Livijų oskai buvo šio karo priežastimi. Livijus teigė, kad karą pradėjo samnitai, be priežasties užuolę sidicinus (lot. Sidicines. Tai oskų kantonas Šiaurės Kampanijoje.). Sidicinai, ieškodami saugumo, ėmė trauktis į Kampaniją. Tada samnitai atakavo kampanus ir, sutriuškino juos ir privertė slėptis už gynybinių sienų. Nevilties apimti oskai paprašė pagalbos romėnų. Nuo tada oskai buvo pavaldūs romėnams.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nuo vaisingumo deivės Opės
  •  – Oscans. In: Cancik H., Schneider Helmuth, eds (2003) Brill’s New Pauly Encyclopedia of the Ancient World. V.II.
  • Caspari M.O.B. (1911) The Etruscans and the Sicilian Expedition of 414–413 B.C. p. 113–115 ([1])
  • Hornblower S., Spawforth A., eds (2003) Oxford Classical Dictionary (Revised). 3rd ed.
  • Livy L. History of Rome. In: Lewis N., Reinhold M., eds (1990) Roman Civilization: The Republic and the Augustan Age. V.I. 3rd ed. pp.81-85.