Irena Trečiokaitė-Žebenkienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Irena Trečiokaitė-Žebenkienė
Gimė: 1909 m. spalio 28 d.
Biržai
Mirė: 1985 m. sausio 13 d. (75 metai)
Vilnius
Tėvas: Jurgis Trečiokas
Motina: Darata Trečiokienė
Sutuoktinis(-ė): Romanas Žebenka
Veikla: dailininkė, pedagogė, politinė veikėja
Partija: 1934 m. LKP / SSKP
Alma mater: 1944 m. Vilniaus dailės institutas

Irena Trečiokaitė-Žebenkienė (1909 m. spalio 28 d. Biržuose – 1985 m. sausio 13 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkė, pedagogė, politinė veikėja.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Broliai Vytautas Trečiokas ir Romualdas Trečiokas.

Pirmojo pasaulinio karo metu su šeima pasitraukė į Rusiją, gyveno Gatčinoje, vėliau persikėlė į Ukrainą.

1928 m. baigė Biržų gimnaziją. 1928–1935 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, kur įgijo grafikos ir freskos-mozaikos specialybę. Dėstytojai: Juozas Mikėnas, Kajetonas Sklėrius, Mstislavas Dobužinskis ir kt. Tuo pat metu 1928–1932 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę.

Kauno meno mokykloje susiformavo politinės pažiūros. Didelės įtakos jaunai menininkei turėjo dailininkai Petras Vaivada ir Stepas Žukas. 1934 m. įstojo į komunistų partiją. Už nelegalią veiklą trumpai kalėjo. Kalėjime, būdama vienoje kameroje su profesionaliomis pogrindininkėmis, tik dar labiau persiėmė jų pažiūromis. Dirbo LKP CK ryšininke, bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje. [1]

1935 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Dalyvavo dailės parodose, tapė peizažus, tematinius paveikslus ir natiurmortus, kūrė medžio raižinių ir pirmąjį ekslibrisą Kostui Korsakui, iliustravo Kazio Jakubėno kūrybos rinkinį vaikams „Bus pavasarėlis“.

1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, paskirta Partinio švietimo namų direktore. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Uzbekijoje. 1944 m. eksternu baigė Vilniaus dailės institutą. 1944 m. dailės instituto dėstytoja, 1947 m. docentė, 19481951 m. piešimo katedros vedėja. 1951–1969 m. Tapybos katedroje dėstė dekoratyvinę tapybą. 1951–1955 m. LSSR AT deputatė. 1959 m. LSSR nusipelniusi meno veikėja, 1979 m. LSSR liaudies dailininkė. [2]

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Dailininkė mėgo tapyti įvairių profesijų, skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonių portretus. Nutapė portretų: Georgijus Dimitrovas (1940–1941 m.), Juozas Baltušis (1949 m.), Vincas Kapsukas (1955 m.), Lėja Aleksandravičiūtė (1959 m., autoportretas), Eugenija Šimkūnaitė (1969 m.), gydytojas Vytautas Girdzijauskas (1973 m.).

Mėgstamiausia dailininkės kūrybinio darbo sritis buvo mozaika. Sukūrė peizažų, istorinių kompozicijų, sukūrė mozaikų: „Lietuvaitė“ (1946 m.), „Partizano galva“ (1947 m.), „Vladimiras Leninas“ (1965 m.), freskų, grafikos kūrinių: „Mašinos“ (1934 m.), „Kalėjime grindis plauna“, „Nakvynės namai“, „Salomėja“ (visi 1934–1939 m.), plakatų (1940–1941 m.), knygų iliustracijų, ekslibrisų. Sukūrė meno ansamblių, švenčių dekoratyvinių akcentų. Vienas iš jos darbų – dekoratyvinė plokštė „Žuvėdros“ paminklui tėvams yra prie Širvėnos ežero esančiose evangelikų reformatų kapinėse.

Nuo 1935 m. dalyvavo dailės parodose. 1949, 1959, 1964 ir 1979 m. Vilniuje surengė individualias parodas. Kūrybai būdinga aktuali socialinė tematika, realistiškos formos, tikslus komponavimas, lyriškumas, ramios spalvos.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Irena Trečiokaitė-Žebenkienė (1909–1985)
  2. Zigmantas Pocius. Irena Trečiokaitė-Žebenkienė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 339 psl.