Hymanso projektai
Hymanso projektai – du 1921 m. Belgijos užsienio reikalų ministro Paulo Hymanso pateikti pasiūlymai Lenkijos ir Lietuvos nesutarimus išspręsti sukuriant šių valstybių federaciją.
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1918 m. atsikūrus Lenkijos ir Lietuvos valstybėms, Lenkijos vyriausybė pastarajai siūlė sudaryti bendrą valstybę, tačiau Lietuvos vyriausybė pasiūlymui nepritarė. Lenkijai siekiant Lietuvą prisijungti jėga kilo Lenkijos–Lietuvos karas. Karui pasibaigus Suvalkų sutartimi pietryčių Lietuvos žemės su Vilniumi pripažintos Lietuvai, tačiau Lenkija sutarties nesilaikė ir jos kariuomenė, inscenizavusi maištą Vilniaus kraštą užėmė. Žlugus tarpvalstybinėms deryboms situaciją normalizuoti apsiėmė Tautų Sąjunga.
Projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis projektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis federacijos projektas numatė itin glaudų Lenkijos ir Lietuvos ryšį, pasireiškiantį per bendradarbiavimą karinėje ir ekonomikos sferose. Pagal projektą Lietuva turėjo būti padalinta į Vilniaus ir Kauno kantonus, kuriose lygios teisės numatytos lietuvių ir lenkų kalboms. Pagal projektą numatytas didelis Lenkijos vaidmuo siūlomoje federacijoje, kėlęs pavojų Lietuvos nepriklausomybei. Pasiūlymas Lietuvoje nepatiko nė vienai politinei partijai, išskyrus socialdemokratų mažumą.
Antrasis projektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos vyriausybei projektą atmetus P. Hymansas pasiūlė antrą variantą. Pagal šį projektą Vilniaus kraštas autonominėmis teisėmis turėjo būti įtrauktas į Lietuvos valstybę, o federacijos tarp valstybių sąlygos turėjo būti mažiau griežtos. Į šį projektą Lietuvoje palankiai žiūrėjo valstiečiai liaudininkai manydami, kad derybų su Tautų Sąjunga keliu Lietuva gali palankiomis sąlygomis atgauti Vilniaus kraštą. Pasiūlymui pritarė valstiečiai liaudininkai ministras pirmininkas Kazys Grinius ir partijos lyderis Mykolas Sleževičius. Griežtai prieš projektus nusiteikusi buvo Tautos pažangos partija, 1921 m. lapkritį prie jos prisijungė ir Seime daugumą turėjusi Lietuvos krikščionių demokratų partija. Kitos partijos vieningos pozicijos neturėjo.
Vyriausybė parodydama palankumą projektui siekė išlaikyti vakarų valstybių paramą. Todėl apeidama Seimą ji ruošėsi sulaukusi grįžtančio K. Griniaus išsiųsti teigiamą atsakymą. Žiniai apie tokį vyriausybės sprendimą patekus į viešumą, buvo pasikėsinta į Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungoje vadovą Ernestą Galvanauską. Pasikėsinimas projektui pritarusiųjų entuziazmą nuslopino. Seime įvykusiame balsavime antrasis projektas buvo atmestas.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Birgelis, Paulius (2019-05-01). „Hymanso projektai: kaip Tautų Sąjunga bandė įtikinti lietuvius ir lenkus eiti į federaciją“. 15min. Nuoroda tikrinta 2020-09-23.