Huritai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
2300 m. pr. m. e., žemėlapis, kuriame huritų gyvenvietės pavaizduotos rausvai

Huritai – tauta, kurios gentys susidarė III tūkst. pr. m. e. Huritai kalbėjo izoliuota Artimųjų Rytų kalba. Jie gyveno šiaurės vakarų Mesapotamijoje ir šiaurės Sirijoje, o iš čia, kaip spėjama, išsiskirstė į kaimynines sritis. Huritų gyventa ir Ugarito šalyje.

Didžiausia ir įtakingiausia daugiausia huritų gyvenama karalystė buvo Mitanija, kurios valdantįjį sluoksnį sudarė indoeuropiečiai. Huritai kartu su hetitais sudarė didelę dalį indoeuropietiškai kalbančios Hetitų imperijos Anatolijoje gyventojų. Nemažai jų įtakos pėdsakų aptinkama hetitų mitologijoje.

Geležies amžiaus pradžioje huritus, galbūt išskyrus gyvenusius Urartu karalystėje, asimiliavo kitos tautos. Kai kurių autorių teigimu (I. M. Diakonoff ir S. Starostin), huritų kalba yra susijusi su Šiaurės Kaukazo kalbomis.